Lars Kepler. Voras

   Šis detektyvinis romanas yra naujausias , devintasis, Larso Keplerio (Lars Kepler) kūrinys. Jį iš švedų kalbos išvertė  Roberta Gilytė, o 2022 m. išleido leidykla „Obuolys“. Nors leidykla šį romaną pristatė kaip „šedevrą, kuris „garantuoja dovanos skaitymo malonumą“, šedevru jo nedrįstu vadinti, bet romanas įtraukus ir bent jau pradžioje kėlė šiurpą.

   Šis knygos aprašymas skirtas tiems, kurie jau perskaitė romaną, nes neišvengiamai atskleisiu kai kurias detektyvinio pasakojimo detales. Bet net  Lars Kepler įspėja, kad knygoje „Voras“ atskleidžiami kai kurie romano „Lozorius“ įvykiai ir tam tikros romano „Smėlio žogus“ detalės. Jei sau tai leidžia knygos autorius, kodėl aš negaliu to daryti?

   Pirmiausia šis detektyvas yra klasikinis nordic noir pavyzdys. Jis atitinka visus šio žanro reikalavimus: vienas po kito žiauriai nužudomi aštuoni žmonės – pašaunami baltomis kulkomis, o tada miršta baisia kankinama mirtimi. Kraupus ir klastingas nusikaltėlis kaskart sugalvoja naują algoritmą privilioti į savo pinkles auką. Aukos žudomos beprasmiškai (nors ne visai – pagal nusikaltėlio sudarytą jau minėtą algoritmą). Policija vėluoja išgelbėti pasmerktuosius, nors tiria šią bylą geriausi iš geriausių – Jonas Lina ir Saga Bauer. Galiausiai susimokymu su nusikaltėliu apaltinama pati tyrėja Saga. Per visą romaną šmėkščioja seniau nužudyto maniako šešėlis – jo sekėjai ir toliau puoselėja daugybe nužudymų kaltinamo Jureko Valterio idėjas. Valteris – tikrasis blogis, užkrečiamas, užnuodijantis protus ir jausmus, sugebantis manipuliuoti žmonėmis ir priverčiantis juos vykdyti jo skirtas užduotis net ir po psichopato mirties. Tokia yra  ir Vorė. Taip, supratote teisingai – žudikė yra moteris. Ji keršija už to paties Jureko išžudytą savo šeimą. Keršija policininkams ir jų artimiesiems, nes mano, kad jie kalti dėl jai brangių žmonių mirties. Toks liguistas kaltės perkėlimas vyksta Maros Markovos galvoje: ji nekaltina tikrojo nusikaltėlio, atvirkščiai, mergina iš jo išmoko žudyti taikydama aukos priviliojimo metodiką. Ši siužetinė dalis būtų įtikinama, jei Mara būtų psichopatė ar sociopatė. Bet tyrėjas Jonas Linas su tuo nesutinka: „aš niekada nemaniau, kad ji psichiškai nesveika. Nemanau, kad ji tokia buvo net tada, kai buvo prievarta sulaikyta. <…> Ji buvo pavargusi ir išbadėjusi, jautėsi traumuota ir atsidūrusi beviltiškoje padėtyje.“ Manęs išvis neįtikino Maros žudikės paveikslas: ji ir talentinga matematikė, ir menininkė, lipdanti alavines figūrėles, ir puikiai nutuokia chemiją, nes efektingai sunaikina aukas cheminėmis medžiagomis, ji ir fiziškai ištverminga, mikli ir drąsi, pabaigoje pasirodo net kaip aiškiaregė. Kas ji  tokia, jauna mergina iš Rusijos? Čia ją taip greit viso to išmokė Jurekas Valteris? Ir kaip ji užsidirba pragyvenimui kiūtodama tamsiuose rūsiuose tarp voratinklių ir kurdama matematines formules, kaip įsivilioti auką į savo sugalvotą vietą, kaip nužudyti kuo žiauriau. O tas žiaurumas iš kur? Iš keršto? Neįmanoma patikėti. Mes visi nors kartą per gyvenimą troškome kam nors atkeršyti. Bet ar tada ieškome būdų, kaip kuo žiauriau nužudyti nekenčiamąjį?

   Bet perskaičiusi visą detektyvą, supratau, kad kaltas čia ne charakterio nelogiškumas, bet žanras, kuriam reikėtų priskirti Lars Kepler „Vorą“. Ši knyga – klasikinis nordic noir pavyzdys. Tamsos ir beviltiškumo jame daug. Net ir voro metafora paimta ne be reikalo. Juk voras – tamsos medžiotojas, į savo tinklą įpainioja vabalėlius ir juos žudo suleisdamas paralyžiuojančius nuodus. Kai per žanro prizmę žvelgi į šį romaną, tai atleidi ir erzinančias detales, ir keistus veikėjų trūkumus.  Štai išdidi ir ambicinga Saga kažkodėl gyvena ir mylisi su narciziškai sadistišku seksualiniu iškrypėliu anesteziologu, nes bijo vienatvės; Jonui Linai užeina nepakeliami migrenos priepuoliai tuo metu, kai jis gaudo nusikaltėlius. Bet tai skandinaviškojo detektyvo žanro taisyklės: romane turi būti žiaurumo, sekso, netobulų charakterių.

   Erzina ir filosofuojantys detektyvai. „Visi mūsų veiksmai sveriami ant svarstyklių ir pagal tai sprendžiama, kas mes esame“, – sako detektyvas Jonas Lina. „Mes visi darome klaidų, kad ilganiui visi esame atsakingi už vieni kitų gyvybes… O ši mintis mūsų gyvenimus daro ir lengvesnius, ir sunkesnius“,- sako Saga. Ir tai vėl būdinga nordic noiržanro kūriniams, nes manoma, „kad vienas patraukliausių nordic noir požymių –  kontrastas su šiaurietišku gerovės valstybės modeliu: šių valstybių politinė sistema, puoselėjanti lygybę, laisvę ir teisingumą, gali slėpti giliau įsišaknijusią neapykantą ir tamsias paslaptis.“ Taip rašoma straipsnyje apie skandinaviškų detektyvų fenomeną (https://siaureskryptimi.lt/nordic-noir-skandinavisku-detektyvu-fenomenas/?fbclid=IwAR3Mzd9aHMSeQmYgEza7Mwy9QlIHmNLRcClr7Fc). Kokią socialinę problemą kelia šis švediškas detektyvas? Sakyčiau, asmeninės žmogaus atsakomybės už savo elgesį problemą. Kerštas visada destruktyvus. Bet ar visada galima pasitikėti valstybinėmis institucijomis? Ne. Tad žmogus pats imasi vykdyti valstybės funkciją – baudžia tariamus priešus. Bet tada taip lengva suklysti ir nubausti niekuo dėtą žmogų.

   Keli žodžiai apie pasakojimo stilių. Trumpi sakiniai ir vieno sakinio pastraipa – kai pasakojamas dinamiškas veiksmas. Aprašymai pateikiami kiek ilgesnėmis pastraipomis. Ir turiu pasakyti, toks stilius tikrai padeda sukurti greitai vykstančių, dinamiškų įvykių įspūdį.

   Ir dar apie „Voro“ autorių. Tiksliau, autorius, nes po Larso Keplerio slapyvardžiu slepiasi Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai, švedų rašytojų pora. Ir šis prisipažinimas buvo netikėtas Keplerio romano gerbėjams, o žurnalistams, išaiškinusiems šią mįslę, tai tapo beveik detektyvu.

Irma Skaitė