Islandų pasakos ir sakmės

  Šiuos tamsius heloviniškus vakarus siūlau praleisti su knyga, kurioje yra fantazijos, keliančios šiokį tokį šiurpulį. Yra ir gyvenimiškosios išminties, pamokymų, kaip mums, žmonėms, sugyventi su baugiu dvasių pasauliu, velniais ir vaiduokliais. Juk kažkaip su jais  reikia bendrauti! Tokiu atveju labai tiks „Islandų pasakos ir sakmės“, išverstos Aurelijaus Vijūno ir leidyklos Tyto alba išleistos 2015 m. Joje yra 120 iki šiol neverstų istorijų. Ir jas skaičiau su įdomumu, nes per tautosaką geriausiai gali suvokti tautos dvasią ir  vertybes.

Tad toliau tęsiame islandiškąją temą.

***

   „Pats svarbiausias Islandijos kultūros paveldas nėra paskutinių amžių – tai ne architektūra, ne dailė, nes neturime daug tapybos ar viduramžių statinių, ką turi kitos tautos. Bet mes turime knygas. Turime sagas. Šiuo savo paveldu labai didžiuojamės. Rašytiniu paveldu. Todėl ir parašome tiek daug knygų – tai yra mūsų tapatybės dalis. Mes didžiuojamės savo istorijų pasakojimo tradicija“, – sako detektyvų autorius iš Islandijos Ragnaras Jónassonas, Lietuvos skaitytojams pažįstamas iš detektyvinio romano „Akinantis sniegas“. Tad tampa aiškiau, kai skaitai islandų literatūrą ir stebiesi: tokia maža tauta, o kiek puikių knygų parašė! Išties,  islandų literatūros lobynas didžiulis, senieji tekstai (Edos, sagos, baladės) yra neįkainojama ne tik islandų, bet ir visų  skandinavų, net europiečių  kultūros vertybė. Kartu šie tekstai ir istorijos šaltinis, gal ne visada patikimas, bet didžiulės meninės vertės. Senoviniai rašytiniai šaltiniai išsaugojo išsamią salos įsikūrimo istoriją, pasakojimus apie islandų gyvenimą šimtmečiais. O kadangi islandų kalba praktiškai nepasikeitė, bet kuris amžininkas gali nesunkiai perskaityti senosios skandinavų kalbos tekstą. Skaitydama šias  istorijas, nuolat jas lyginau su lietuvių tautosaka. Žinoma, gyvenimo sąlygos, skirtingas abiejų tautų gyvenimo būdas, nepanašios gamtinės sąlygos, tikėjimų skirtumai nulėmė ir skirtingą sakytinį lietuvių ir islandų tautų paveldą. Nors panašumų galima atrasti.

***

   Senovės skandinavų ir kitų germanų tautų dievų panteonas primena ir lietuvių pagoniškuosius dievus. Odinas, svarbiausias germanų dievas, buvo poezijos, išminties, svetingumo, magijos, karybos ir kt. dievas. Toras, griaustinio dievas, panašus į baltų Perkūną, vaisingumo dievai Frėjas ir Frėja, teisingumo dievas Forsetis (dabartinėje islandų kalboje šis žodis įgavo naują „prezidento“ reikšmę) ir kt. Dievai pasirodo ir šiame rinkinyje. Neįtikėtinai įdomi  pasaka „Kaip konungas Heidrekas spėjo Odino mįsles“. Nuostabios metaforiškos mįslės, primenančios karaliaus Saliamono ir Šebos (Sabos) karalienės mįslių dvikovą. Karalius (isl. „konungas“) neatpažįsta dievo Odino, bet mato, kad jis „paprastus dalykus taip lengvai paverčia dideliais“. Konungas, supratęs klastą, nesugebėjo įspėti paskutinės mįslės ir griebėsi kardo. Deja, už pasikėsinimą į dievą tą pačią naktį buvo nužudytas. Nebūk protingesnis už dievą – tokia turbūt pagrindinė pasakos mintis.

   Elfais, troliais ir kitomis mitinėmis būtybėmis nuo seno tikėjo visos germanų tautos. Tiek Islandijoje, tiek ir kitose Skandinavijos šalyse ligi šiol išlikę nemažai vietovardžių, kuriuose minimi troliai, elfai, dvergai, pvz., Trollhetta ( Trolių kalva) Islandijoje ir tokio pat pavadinimo miestelis Trollhättan,  ir Älvdalen (Elfų slėnis) Švedijoje, Jotunheimen (Jotunų pasaulis) Norvegijoje, Ellehoj (Elfų kalva) Danijoje ir t.t. Reikia pasakyti, kad elfai „Islandų pasakose ir sakmėse“ primena lietuviškų pasakų raganas: jos ir vaikus grobia, juos lopšyje pakeičia, kaip ir elfai.  Nors įvedus krikščionybę senųjų dievų buvo atsisakyta, troliai ir elfai išsilaikė kur kas ilgiau. Apie juos daugiausia pasakų parašyta. Tiesa, jie ne visada grėsmingi. Yra ir dorų elfų bei trolių, kurie padeda žmonėms, netgi veda žmonių moteris arba išteka už trolių ar elfų vyrų. Elfų pasaulyje net kunigų yra! Įdomu, kad tikėjimas elfais ir troliais neprieštarauja krikščioniškajam požiūriui, nes „neigdami šias istorijas mes abejojame Kūrėju, jo galiomis ir išmintimi“. O kokia išvada! „Kad elfų vis mažiau ir mažiau, greičiausiai kaltas švietimas – žmonės sako, kad elfai išsikėlę į Finmarką“. Taip rašoma pasakoje „Apie elfus“. Beje, su elfais žmonės paprastai bendrauja sapnuose.

   Nelabieji, velniai, šėtonai taip pat pasirodo islandų pasakose. Kaip ir lietuviškas nelabasis, jie dažnai yra naivūs ir kvailoki, todėl gudrus žmogus juos apgaudinėja. Bet velnio veikimo būdai kartais tokie neįtikimi! Štai pasakoje „Nelabasis pasiverčia muse“ šis „palindo po pieno plėvele kunigo dubenyje, ketindamas taip pakliūti į kunigo pilvą ir galų gale jį pražudyti“. Bet varžovas – kunigas Semundas Išmintingasis – gudresnis už patį šėtoną: pamatęs musę ir „suvyniojęs ją į skepetą, o paskui skepetą užrišęs gimdoje, kunigas nusinešė nelabąjį į bažnyčią ir pakišo po altoriumi“.

  Įdomūs ir šių istorijų veikėjai. Tai ne tik troliai, elfai, vaiduokliai, nelabieji, vandeniai, pabaisos, net laivai. Yra ir realių istorinių veikėjų. Tai pastoriai Oulavas Jounsonas ir Halgrimas Pietursonas, garsiausias islandų psalmių kūrėjas, vyskupas Brinjoulvas Sveinsonas, jau minėtas kunigas Semundas Išmintingasis, poetas Kolbeinas ir kt. Jie kaunasi su troliais ir velniais, priverčia juos tarnauti, krikštija jų vaikus ir t.t.

***

 Ir dar ne viena sakmė ir pasaka nustebino. Veikėjais ir siužetais, temomis ir fantazija.  Skaitykite dabar jūs. Ir stebėkitės. Tik dar viena detalė, kurią norisi paminėti. Pasakose daug islandiškų vardų: Aurdnis, Sigurdas, Jounas, Sigrida, Haldouras, Jouhanas, Helga… Ne vieną jų sutinkame ir dabartinėje islandų literatūroje. Tačiau tik kartą pasirodo dvi trolės keistais vardais – Fova ir Fova Feikirova. Ar čia tik man jų vardai skamba  rusiškai?

   Skaitydama „Islandų pasakas ir sakmes“  klausiausi islandiškos vikingų muzikos. Pradėjau nuo grupės SKÁLD. Siūlau ir jums – kad pajustumėte senovės islandų dvasią, kad lengvai pašiurptų oda ir galiausiai nusišypsotumėte pabuvoję keistame ir baugiame islandiškų pasakų ir sakmių pasaulyje. O juk tai labai tinka Vėlinių laikotarpiui.

Irma Skaitė