1. Jei jūsų nevaržytų jokios sąlygos (pinigai, laikas, sveikata) ir galėtumėte vykti į kurią nors Skandinavų šalį be jokių apribojimų, kurią vietą aplankytumėte pirmiausia?
Nors norėčiau ištyrinėti Suomiją ir patirti gražiuosius jos ežerus, didžiausia mano šiaurietiška svajonė yra nuvykti į Islandiją. Šitą šalį ir kietus jos gyventojus esu įsimylėjusi dėka senųjų sagų bei kokybiškos, įvairių žanrų bet išskirtinai melancholiškos muzikos. Svajoju apkeliauti visą Islandiją; na, bent jau pamatyti kiek prieinama, kiek įmanoma daugiau. Tačiau norėčiau ekskursuoti ne su mašina ar juolab autobusu, bet pėsčiomis, su kuprine ir palapine, šiek tiek ekstremaliai. Keliaujant apskritai mane daug mažiau domina miestai nei gamta, o Islandija pilna stebuklingos, neįtikėtinos gamtos. Norėčiau pahikinti po Landmannalaugar aukštumas ir Skaftafell bei Vatnajökull nacionalinius parkus, aplankyti juodojo smėlio paplūdimį, pamatyti Mývatn, Jökulsárlón, Askja ežerus ir dar daug daug visko.
2. Sveikatingumas, produktyvus laisvalaikio praleidimas bei ekologija skandinavams yra svarbūs. Sąvokoje plogging puikiai apsijungia visi šie elementai. Plogging (picking up+jogging) fenomenas yra sukurtas Švedijoje – tai yra tvarumu paremta iniciatyva, įtraukianti bėgimą ir rūpinimąsi gamta (šiukšlių rinkimas). Kaip manote, ar ši iniciatyva sulauks populiarumo ir Lietuvoje?
Manau, tai tik laiko klausimas. Gerą mintį pametėjot ir mano laisvalaikiui – dabar pasivaikščiojimai miške bus skandinaviškai produktyvesni.
3. Sugalvokite pasivaikščiojimo maršrutą, paremtą jūsų mėgstamiausiu skandinavišku kūriniu (filmas, knyga, daina ir t.t.). Sugalvotas maršrutas turėtų atspindėti to kūrinio nuotaikas / vaizduojamas lokacijas / personažus.
Labai įdomus klausimas. Neseniai perskaičiau suomišką distopiją, išverstą į lietuvių kalbą – Piia Leino „Dangus“. Ten visas veiksmas vyksta ateities Helsinkyje ir skaitydama mintyse vėl vaikščiojau po mylimą miestą, tik gerokai niūresnę jo versiją. Ten minimos kai kurios mano mėgstamiausios vietos, ir pridėjusi dar kelias siūlyčiau tokį maršrutą po Helsinkį:
Iš Turgaus aikštės (Kauppatori) keliauti apžiūrėti Helsinkio katedros (Tuomiokirkko), tada į Hietaranta paplūdimį, o iš ten krantine keliauti iki Sibelijaus parko; aplankius Sibelijaus paminklą pasukti link Töölönlahden parko, apžiūrėti garsųjį Finlandia-talo ir įlanką, o tada palei bėgius kilti aukštyn iki atrakcionų parko Linnanmäki. Kelionę pabaigti nuostabiam Alppi parke. Jei dar yra ūpo – keliauti į Kallio rajoną išgerti alaus ar nueiti kur nors paklausyti muzikos.
4. Kokia pasivaikščiojimų vieta nejučia priverčia kojas sulėtinti žingsnį?
Netoli Vilniaus yra nuostabi vietelė – Varnikų pažintinis takas. Maršrutas stebuklingas, tačiau labai trumpas, todėl einant medinių lentelių taku nutiestu per pelkę norisi tausoti kiekvieną žingsnį.
5. Vieniems vaikščiojimas – laikas sau, kitiems – tik būdas keliauti nuo taško A į B, tačiau abiem atvejais sunku išsisukti nuo staiga vienumoje besiskleidžiančių minčių – ar turite mėgstamą asociaciją, knygos eilutę, galbūt dainą, kuri vis pasikartoja jūsų mintyse ir vaikšto kartu su jumis?
Taip. Būdama gamtoje, ypač plaukiodama ir vaikščiodama neretai priimu svarbius sprendimus, ir tada galvoje sukasi eilutė iš Italo Calvino knygos „Nematomi miestai“: „Neįvykusios ateitys tėra praeities šakos, nudžiūvusios.“ Tai, beje, yra pati geriausia knyga, kokią tik galite pasiimti su savimi į ilgą kelionę. Rekomenduoju!
6. Šiaurietiškas ėjimas jau puikiai pažįstamas lietuviams. Koks jūsų nuomone kitas konceptas, veikla ar skandinaviškos sielos persmelkta tradicija puikiai derėtų ir lietuviškajame kontekste?
Tai nei konceptas, nei veikla, nei tradicija, bet Suomijos įstatymas, vadinamas jokamiehenoikeus, arba „kiekvieno žmogaus teisė.“ Šitas įstatymas numato visišką laisvę būti visoje gamtoje. Nesvarbu, ar miškas, ežero krantas ar kokia nors kita teritorija yra privati ar ne, kiekvienas asmuo ten gali leisti laiką – vaikščioti, važiuoti dviračiu, maudytis, pasistatyti palapinę ir pernakvoti, grybauti, žvejoti ar slidinėti, jei tik savo veikla jis nekenkia gamtai. Žinoma, viskas su sveiku protu ir paprasčiausiu žmogiškumu padorumu – privačiose žemėse negalima būti per arti namų ar sodybų, mindyti laukų ir daržų, trukdyti gyventojams bei gyvūnams triukšmaujant, dūmijant ar šiukšlinant. Šitokio įstatymo iš visos širdies palinkėčiau Lietuvai dėl vis liūdnėjančios situacijos – privatizuojamų ir aptveriamų (arba padaromų nebeprieinamomis kitais būdais) ežerų pakrančių.
Atgal į sąrašą 