Norėtųsi pakalbėti apie du neseniai perskaitytus romanus. Tikrai netyčia sutapo, kad abu romanai – moterų kūryba. Švedijoje tai įprastas reiškinys – juk vis daugiau moterų sužiba literatūrinėje šalies padangėje.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla yra išleidusi du itin populiarius rašytojos Lenos Andersson romanus – „Estera. Romanas apie meilę“ ir „Be įsipareigojimų“, o 2017 m. autorė lankėsi Vilniaus knygų mugėje ir sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo. „Svėjos sūnus“ – dar viena A. Andersson knyga, išleista 2019 m. Čia pasakojama vienos šeimos istorija ir kartu atskleidžiamas gerovės valstybės žlugimo procesas. Taip aštuntajame dešimtmetyje atskleidžiama apsimestinė Folkhem (Tautos namų) idilė ir išvirkščioji gerovės pusė.
Knygos herojus – Ragnaras Svensonas – tipiškas XX a. švedas, gimęs didžiųjų istorinių permainų Švedijoje laikais. Jis nepakenčia išskirtinumo, savitumo, ypatingumo. Jam artima švedų socialinės demokratijos dvasia. Kartais Ragnaras niekina pyragus kepančią, namus tvarkančią ir daržoves konservuojančią motiną Svėją – jam atrodo, kad ji primena valstietijos skurdą. Juk pats Ragnaras, kaip naujojo mąstymo atstovas, aukština buitinių prietaisų efektyvumą ir laiką taupančius maisto pusfabrikačius. Ragnaro idealas – sportuojantis žmogus, todėl abu savo vaikus jis verčia siekti aukštų sportinių rezultatų. Ragnaras visa širdimi už socialdemokratišką Švediją, džiaugiasi naujais laikais ir šalies pasiekimais, bet į vaikų auklėjimą žvelgia nepripažindamas naujovių. Naujosios teorijos apie vaikų auklėjimą, anot jo, „siekė atmesti praeitį, nes istorija laikyta nemokšiškumo gniaužtais“. Ragnarui nuo tokių kalbų „užvirdavo kraujas“. Ir tada jis tapdavo tikras savo motinos Svėjos sūnus, nors ir šaipėsi iš jos senoviškų konservatyvių pažiūrų ir įpročių.
Tačiau galiausiai Ragnaras susivokia, kad pasaulis keičiasi. Nejaugi artėja įsivaizduojamo aukso amžiaus pabaiga? Jo sūnus, o vėliau ir dukra meta sportą, taip sudaužydami tėvo dėtas viltis pamatyti savo vaikus čempionais. Žmona įtraukė jį į kelionių sūkurį, bet Ragnaras „negalėjo pakęsti turisto dalios“. Ragnaras „sukūrė gyvenimą, bet šis jau praėjo“. Pasaulis keitėsi, bet nieko, ko bijojo Ragnaras, neatsitiko. „Kadaise mokytojų kolektyvas nerimavo, kas bus, kai imigrantų iš kitų šalių skaičius viršys tridešimt procentų. Dabar toje mokykloje su liaudies namais turinčių sąsajų imigrantų moksleivių dalis siekė vos du procentus“. „Ragnaras Juhansonas daugiau neturėjo jokių užduočių. Jis buvo nereikalingas žmogus“.
Ir visai netikėtai Ragnaras pakeitė savo gyvenimą. „Tai, kas pradėjo riedėti, turi nesustoti. Liaudies namai reikalavo iš savo piliečių tokių dalykų, kad negalėjo būti amžini ar net ilgai gyvuoti. Nurodymai ir draudimai veikia tik tada, jei jų laikosi visi.“ Netrukus Ragnaras išsiskyrė su žmoną, vedė kitą. Tikslus, griežtas ir rūstus Ragnaras „išsinėrė iš senojo kailio, kad pasimatuotų naują“. „Centro neturintis pasaulis netiko Ragnarui Juhansonui. Nepaisant to, jis troško ištrūkti iš senosios tvarkos ir iš joje įstrigusio savęs“. Tačiau Naujojo amžiaus Ragnaras neįveikė – kapituliavo. Beliko išlaikyti tradiciją, „kai visa kita išnešiojo vėjas“.
Puikus romanas norintiems suprasti šiuolaikinės Švedijos istoriją.
Kita švedų rašytoja – Ann-Helen Laestadius. Jos romanas „Šiaurės elnių švytėjimas“, parašytas 2021 m., 2023 m. išleistas Baltų lankų. Ir nors tai pirmasis rašytojos romanas suaugusiems, 2021 m. jis paskelbtas Metų knyga Švedijoje ir netrukus tapo tarptautiniu bestseleriu.
Pirmiausia romanas įdomus savo tema. Jame pasakojama apie samius, gyvenančius Švedijoje, šiauriau poliarinio rato. Ir pati rašytoja yra samių ir Tornedalio tautinių mažumų atstovė, todėl puikiai pažįsta savo tautiečių buitį ir problemas. Ši nedidelė kadaise klajoklių tauta gyvena augindama šiaurės elnius. Oficialiai valdžia remia senuosius verslus, skatina, kad jie išliktų. Tačiau realybė visai kitokia. Žmonės piktinasi, kad elniai nevaldomi išbėgę į kelią sukelia avarines situacijas, pavydi, kad samiai gauna valstybines dotacijas, paniekinamai juos vadina „lapiais“, nors elnių augintojai bando viso labo likti ištikimi tradiciniam gyvenimo būdui – jie saugo ir gerbia gamtą, su savo augintiniais elniais bendrauja kaip su artimaisiais. Tačiau žmonių neapykanta kitokiam pereina ir į smurtą: tyčiojamasi iš samių vaikų, lankančių mokyklą drauge su švedų vaikais, žudomi samių elniai, nes mėsą brangiai galima parduoti restoranams. O baisiausia, kad samių teisių neapgina net policija – vietinė valdžia lieka abejinga šių žmonių bėdoms. Tarp šiaurės gyventojų dažnos savižudybės, kai nerandama išeities gyventi oriai ir puoselėti įprastą gyvenimo būdą. Autorė kalba ir apie alkoholizmą, ir apie dvasinį jautrumą pasakodama apie savo šeimą, artimuosius ir draugus. Ir tas pasakojimas lėtas, labai detalus, bet kupinas įtampos, sukuriama net detektyvinė siužeto linija.
Romanas puikus savo giliomis įžvalgomis, tiesą atskleidžiančiomis gyvenimo scenomis, jautriu mažos mergaitės, o vėliau ir jaunos moters kalbėjimu apie tai, kas skauda, dėl ko norisi nenuleisti rankų – dėl ateities, dėl vaikų, dėl pasaulio, kuriame vietos turi užtekti visiems – ir žmonėms, ir gyvūnams. Ir dar vienas pastebėjimas. Kai skaitau skandinavų autorių knygas, netenka abejoti jų atvirumu: aptariamos ir pačios skaudžiausios temos nesibaiminant, kad per atvirai kalbama apie pačių padarytas klaidas ar net nusikaltimus. Ar tai rašytų danų kūrėjai apie istorinę neteisybę, kurią patyrė Grenlandijos gyventojai (Kim Leine, Peter Hoeg), ar švedų apie samių tautai daromą žalą (Ann-Helen Laestadius), net pripažįstamas suomių koloboravimas su fašistais II-ojo pasaulinio karo metais (Tommi Kinunnen). Ir tai, mano galva, yra skandinaviškos kultūros triumfas.
Irma Skaitė
Atgal į sąrašą 