Tai nauja knyga, parašyta 2019 m., o 2021 m. išleista „Obuolio“ leidyklos, iš norvegų kalbos ją išvertė Rūta Evelina Šutinytė. Pradžioje apie pasirinkimą skaityti šią knygą. Ko gero, ne aš viena retkarčiais patiriu gero detektyvo ilgesį. Juk skaityti detektyvus – tai išgyventi paradoksą: šiurpdamas nuo siužeto įtampos, išgyvendamas dozę baimės, žmogus tiesiog pailsi, atsipalaiduoja nuo gyvenimo rimtumo. Tai vat ir aš norėjau pasiekti būtent tokią būseną. Knyga garantavo puikų atsipalaidavimą dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, pavadinimas „Psichoterapeutė“. Vadinasi, gali tikėtis sudėtingų situacijų narpliojimo, kelionės po žmogaus sielą, sąmonę ir pasąmonę. Neblogai būtų, jei pati psichoterapeutė taptų kriminaline nusikaltėle – juk lietuvių liaudies patarlė sako: „Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi“. Suprantate, apie ką aš čia?
Antra, Helene Flood, kap pristatoma anotacijoje, profesionali psichologė, apsigynusi daktaro laipsnį. Ji gyvena Osle ir dirba psichologe ir tyrėja Nacionaliniame smurto ir trauminio streso centre. Taigi, aštrus, originalus ir jaudinantis siužetas garantuotas. Iš paties gyvenimo.
Trečia, Helena Flood – norvegė. O detektyvų mylėtojai jau perskaitė ne vieną skandinavišką detektyvą su kokybės ženklu. Argi ši knyga galėtų būti prastesnė?
Ir galiausiai, ketvirta. Knygos anotacijoje pristatoma, kad romanas, „vos pasirodęs, tapo bestseleriu 27 šalyse, o kompanija „Anonymous Content“ nusipirko teises filmui“.
Reklama suveikė! Intriga įtraukė į savo tinklą! Ir romaną perskaičiau.
***
Perskaičiau ir atsiliepimus apie knygą ant viršelio.
Štai Chrisas Whitakeris, britų rašytojas, kriminalinių bestselerių autorius, rašo: “Tamsi, įtraukianti ir pilna sudėtingų posūkių istorija”. O kodėl aš to nepajutau? Istorija elementari – jauna pora pradeda šeimyninį gyvenimą. Ne viskas sekasi, ne viena kliūtis iškyla. Kamuoja buitinis nepriteklius, sunku susirasti darbo, trūksta pinigų. Bet juk visi taip pradeda. Ir neištikimybę išgyvena. Na, gal ne visi, bet tik tie, kurie prisipažįsta. Ir jokio detektyvo šitame buitiškame siužete neišspausi. Vadinasi, turi būti lavonas. Būtinai. Juk tada reikia išpainioti sudėtingą nužudymo schemą.
Dar Ch. Whitakeris rašo, jog autorė “yra nuostabi pasakotoja”. Su tuo nesutikti negali. Pasakojimas sklandus, veiksmas vyksta dabartyje ir praeities prisiminimuose. Sudėtinga sudėlioti veikėjų psichologinius portretus, kad jie būtų įtikinami, kad praeitis galėtų paaiškinti dabartį. Bet kai skaičiau komisaro Gunderseno pasakojimą, kaip buvo išpainiota žmogžudystė, atrodė, kad kalba ne policininkas, o išsilavinęs humanitaras (“ir tai nėra metafora – ji iš tikrųjų turi planą” arba “ įsibėgėjant rudeniui, jis pradeda bandyti ją nutildyti”). Ar rašytoja užmiršo, kad čia jau pasakoja ne ji pati?
Kita kriminalinių bestselerių autorė, JAV rašytoja Jo Spain, štai taip komentuoja romaną: “Helena Flood verčia skaitytoją nueiti ilgą kelią nuo kiekvieno kilusio klausimo iki stulbinančio, tačiau visiškai logiško atsakymo”. Beje, romano pabaiga pateikė kaip tik visiškai nelogišką atsakymą: žudikas – kuklus žmogus, kuriam “Pristaikyti prie visuomenės <…> sudėtinga, bet susitako su šia įgimta nesėkme, turėdamas visada besikeičiantį gerbėjų ratą”, artimas žmogus, kuriam Sara net nepasisako, jog žuvo jos vyras, tėvas, kurį dukra prisimena iš vaikystės, kaip jis, mamai sergant, išeidavo vakarais iš namų ir grįždavo vėlai, o vestuvinį žiedą užsimaudavo paslapčiom jau namuose. O štai staiga, sužinojęs apie žento neištikimybę, ryžtasi jį nužudyti, nes “tiki, kad už neištikimybę turėtų būti baudžiama”? Kažkoks visiškai neįtikimas žmogaus paveikslas. Na, nebent šis žmogus nevaldantis emocijų sociopatas. Bet apie tai romane nė žodžio!
Reikia pasakyti, kad ir pats siužetas pinamas sunkiai. Pasirodo daugybė veikėjų, apie kai kuriuos pasakojama labai detaliai. Suprantu, tai daroma norint nukreipti mūsų dėmesį, siekiant, kad mes fokusuotume savo spėjimus klaidingai. Mano galva, tai primityvu.
***
Bet jei dar neperskaitėte romano „Psichoterapeutė“, skaitykite. Gal čia tik aš taip kritiškai įvertinau H.Flood darbą. Gal jūs net pritarsite Sarah Ward, knygos „Bitter Chill“ autorei, jog tai „Įtraukiantis trileris, kurio siužetas kupinas psichologinės įtampos“. Ir gal sugebėsite suprasti, kad tai, „kas nutiko, slypi giliai jos galvoje“. Šitos detektyvinės mįslės aš taip ir nesupratau. Ir nieko naujo apie psichoterapiją nesužinojau.
Smagaus skaitymo.
Skaitytoja Irma Urbanienė
Atgal į sąrašą 