Ruduo nulemia ir mūsų filmų pasirinkimus: artėjant lapkričiui vis dažniau mūsų akys nukrypsta į siaubo bei trilerio žanrus. Pastaraisiais metais kino industrija atnešė puikių siaubo šedevrų ir nesunkiai galima pastebėti pozityvius pokyčius: lėkštą siaubą su seksistinėmis scenomis, nuspėjama naratyvo linija bei niekur nevedančiais charakteriais pradėjo keisti visai kitos formos. Tokie kūrėjai kaip Ari Aster („Saulės kultas“, „Paveldėtas“, „Visos Bo baimės“), Jordan Peele („Pradink“, „Mes“, „Nope“) bei Robert Eggers („Ragana“, „Švyturys“. Šis kūrėjas savaip, tačiau išlaikydamas autentiką, perkūrė vieną garsiausių skandinavų laikotarpių ir legendą „Amletas“ savo filme „Vikingas“) naujai žvelgia į siaubą per žmogaus psichologiją. Mūsų galvose daug daugiau siaubo nei šiurpūs šmėklų vaizdai ar iš paskos bėgantys skerdikai. Atrodo, kad tokia pakitusi siaubo žanro aikštelė tampa puikia erdve atsiskleisti ir skandinavų kūrėjams. Kas buvo prieš porą metų itin laukiama siaubo filmų mėgėjų grupėse tai A24 studijos kurta „Avelė“ (rež. Valdimar Jóhannsson). Puikus folk – horror, šiuo metu aktyviai atgimstančio žanro, kuriame pasitelkiama mitologija, gamta ir archetipai siaubui perteikti, pavyzdys. Kodėl verta šį filmą rinktis nykų ir tamsų rudens vakarą?
„Avelė“ nukelia mus į nuostabiąją Islandija, kurios grožį sunku nusakyti žodžiais ir kuri dažnai tampa filmų vaizdinių kalba. Visgi šįkart į gamtos periferijas per daug nenusisukama, gamta šiame filme veikia kaip aplinka žmogiškam vienišumui perteikti. Bevaikė pora Maria ir Ingvaras gyvena atokioje fermoje, kurioje dirba kasdienius ūkio darbus bei augina avis. Jų gyvenimas pasikeičia, kai vienai aviai gimsta pusiau žmogaus, pusiau avies hibridas. Porai tai sukelia jų pačių prarasto vaiko prisiminimus ir skausmą, todėl jie nusprendžia įsivaikinti avelę ir pavadina ją Ada. Ada auga kaip žmogaus vaikas, net yra maitinama kaip žmogus, rengiama kaip žmogus ir su ja elgiamasi kaip su žmogumi. Maria ir Ingvaras atsisako girdėti bet kokį sveiko proto balsą iš išorės, aiškinantį, jog jų auginamas padaras yra avis, o ne žmogus. Gamta taip pat reikalauja Ados – ji jos dalis, avių dalis, o ne žmonių, tačiau prarasto vaiko skausmas yra stipresnis už viską. Marios poelgiai tampa nežmoniški ir žiaurūs, kad tik išsaugotų Adą prie savęs, tačiau filme svarbia linija išlieka tai, jog, ką pasiėmei iš gamtos, tą turėsi ir grąžinti, todėl Maria už savo poelgį taip pat turi sumokėti didelę kainą.
Šis filmas – lėtas ir keliantis nerimą, nors jame atsiranda ir skandinaviško humoro: žiūrint į Adą, kurios mielumas privertė aikčioti žiūrovus kino salėje, kartais pasimiršta, jog žiūrime siaubo filmą. Vis dėlto, per traumą ir mitologiją kuriamas trileris ir konfliktas. Viso filmo eigoje nesunku nujausti, kad kažkas – labai negerai ir virš ramaus fermos gyvenimo kaupiasi didžiulis, nelaimę nešantis debesis. Šis filmas neduos paprastos, jau gerai pažįstamos siaubo filmo linijos, niekas neišgąsdins ir nesukrės. Reikia nusiteikti, kad veiksmas vystysis lėtai, tačiau tokio siaubo filmo dar nebūsite matę. Jame atsiskleidžia skandinaviškas vienišumas, gedulas, motinos ir tėvo skausmas bei mitologija, kuri atlieka nemažą vaidmenį šiame filme.
„Avelė“ – itin originalus darbus, atspindintis ir skandinavišką mąstyseną, ir skandinavišką gyvenimo būdą. Galbūt šis filmas lengvai neišgąsdins, bet tikrai kažkuo iš vienos ar iš kitos pusės palies.
Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=hnEwJKVWjFM
Agnė Zėringytė
Atgal į sąrašą 