Andri Snær Magnason‘as, talentingas pasakotojas, filmų kūrėjas ir ekologijos aktyvistas, yra vienas labiausiai vertinamų Islandijos rašytojų. Jis gavo Islandijos literatūros premijas ir už grožinę bei vaikų literatūrą, ir už negrožinę literatūrą. „Apie laiką ir vandenį“ išvertė Jūratė Akucevičiūtė, o išleido leidykla Alma littera 2022 m.
Sunku būtų įvardinti šio kūrinio žanrą, nes autorius remiasi mokslininkų analize, statistika, samprotauja globalinėmis temomis, pateikia interviu su Dalai Lama, pasakoja ir savo asmeninę patirtį. Net eilėraštį pacituoja, kaip ir dera tikram islandui. Aš šią knygą apibrėžčiau kaip XXI amžiaus žmogaus išgyvenimo vadovėlį.
Autorius skaitytojus stengiasi įtikinti, jog mūsų Žemei gresia pavojus. Mintis nėra nauja. Paskutinė Jungtinių Tautų tarpvyriausybinė 2019 m. klimato kaitos komisijos ataskaita nurodo, jog mes esame paskutinė karta, kuri gali išgelbėti Žemę nuo negrįžtamo sunaikinimo. Jei nieko nedarysime, būsime ta karta, kuriai į rankas buvo paduotas rojus ir kurį sugriovėme. Ar mes pasiruošę atsakyti prieš savo anūkus ir proanūkius už nugyventą Žemę?
Šiomis dienomis pasaulis stebi Islandiją laukdamas ugnikalnio išsiveržimo Grindavike. Bet tai, kas vyksta Islandijoje globalaus ir iš tiesų lemiančio mūsų egzistenciją, yra baisiau. Tai ledynų nykimas. „Ledynai yra tobula sistema: jie surenka vandenį lyjant musoniniams lietums, tada ištirpsta labai tinkamu metu, o karščiausiu ir sausiausiu laikotarpiu tiekia gyvybiškai svarbų ir maitinantį tirpsmo vandenį. Ledynai išlygina ekstremalius svyravimus tarp musoninių liūčių ir sausros laikotarpio, o karščiausiu metu ledyninis vanduo kartais yra vienintelis prieinamas vanduo. Šitaip didelėse teritorijose yra palaikomas požeminio vandens lygis. Tai labai svarbu pasėliams ir augmenijai. Vietovėse, kur nelyja musoniniai lietūs, ledyninis vanduo yra itin svarbus, jis gali sudaryti iki 90% vandens, kuris prieinamas žmonėms.“ A.S.Magnason‘as tvirtina, jog ledynai jau pradėjo tirpti neregėtu greičiu, o ateityje ledynų tirpimas gali tapti karo priežastimi. Akivaizdu, kad ledynų griūtis sukelia nestabilumą, nesėkmingą derlių, badą, konfliktus ir dar rimtesnes nelaimes, nei esame matę iki šiol. Per pastarąjį dešimtmetį matėme aštuonerius karščiausius metus nuo to laiko, kai buvo pradėta vesti temperatūros apskaita. Nuo amžių pradžios Islandijos ledynai susitraukė daugiau, nei traukėsi per pastaruosius šimtą metų iki tol.
Atsako autorius ir į klausimą, kodėl galingųjų valstybių vyriausybės nesiima ryžtingesnių veiksmų. Atsakymas aiškus: kuri vyriausybė nori skurdinti savo šalies ekonomiką, mažinti energijos suvartojimą – vadinasi, mažinti darbo vietų skaičių? Kita vertus, sudėtinga mokslininkų kalba nepasiekia politikų nei gyventojų ausų. Vadinasi, autoriaus nuomone, kalbėti garsiai ir aiškiai turi menininkai – tie, kurie geba iškomunikuoti svarbią žinią. Kad mūsų Žemės ekosistema griūva kaip kortų namelis, kad sparčiai rūgštėja vandenynai, kad planetoje daugėja gaisrų ir potvynių, kad kyla jūros lygis, kad plečiasi dykumos ir stiprūs uraganai, nyksta gyvūnų rūšys. Ir visa tai vyksta mūsų akyse, nes „žmonėms baisiau skamba „branduolinė žiema“ negu „visuotinis atšilimas“. Mes tiesiog nesuvokiame šio baisaus reiškinio pasekmių, – susijaudinęs tvirtina autorius. „Žemės galingiausios jėgos apleido geologinį greitį ir dabar keičiasi žmogiškuoju greičiu. Pokyčiai, kuriems anksčiau prireikdavo šimto tūkstančio metų, dabar įvyksta per šimtmetį. Toks greitis yra mitologinis, paliečiantis visą gyvenimą Žemėje ir viso mūsų mąstymo, pasirinkimo, gamybos ir tikėjimo pamatus. Jis paliečia visus, kuriuos pažįstame, ir visus, kuriuos mylime. Esame akistatoje su pokyčiais, kurie yra sudėtingesni nei visa tai, su kuo mūsų protas yra pratęs susidurti. Jie yra didesni nei visa mūsų patirtis, didesni nei kalba bei daugelis metaforų, kurias vartojame, kad suvoktume realybę.“ Atėjo didžiausių pokyčių metas. Kylant temperatūrai, padidės uraganų galia ir audros, sukeliančios ekstremalesnius klimato scenarijus, įskaitant sausras ir potvynius, kurie kenkia pasėliams ir užtvindo dirbamas žemes. Tikėtina, kad išaugs pabėgėlių migracija iš neapstatytų teritorijų Afrikoje, Kinijoje, Indijoje ir Artimuosiuose Rytuose, kad miškai Australijoje, Amerikoje, Amazonėje ir Šiaurės Amerikoje užsidegs, kad amžinasis įšalas Sibire ištirps ir išskirs metano dujas, kurios dar labiau padidins pasaulinio atšilimo tempą. <…> Tai reiškia karą, mirtis ir sunaikinimą. Tikslas nėra pakurstyti baimę. Tačiau paradoksas yra tai, kad problemos nebus išspręstos, kol jos nebus vadinamos problemomis. Turime būti persmelkti baimės, bet tuo pat metu tikėti, kad situaciją galima pataisyti.“ Ką galime padaryti? A.S Magnason‘as atsako: kurti organizacijas, kurios rūpinasi artimiausia aplinka, steigti gelbėjimo komandas ir ledynų tyrimo draugijas, stabdyti besaikį vartojimą ir pradėti nuo savęs. „Covid-19 pandemija „mums parodė, kaip svarbu yra suprasti mokslą ir pritaikyti jį ateities realybėms. Tačiau mes mokomės lėtai. Tragedija vėl plinta, nes mes netikime, kad tai atsitiks mums“ – daro išvadą autorius.
O kokias išvadas padarysime mes, perskaitę A.S. Magnason‘o „Apie laiką ir vandenį“?
Irma Skaitė
Atgal į sąrašą 