1.Jei jūsų nevaržytų jokios sąlygos (pinigai, laikas, sveikata) ir galėtumėte vykti į kurią nors Skandinavų šalį be jokių apribojimų, kurią vietą aplankytumėte pirmiausia?
Pirmiausia į galvą šovusi vieta – Lofoteno salos, esančios šiaurės Norvegijoje, apie 200 km už poliarinio rato. Neabejoju, kad šios žavingos šiaurės salos man paliktų didžiulį įspūdį, nes mane tiesiog traukte traukia atokesni, geografiškai ir geologiškai išskirtiniai gamtos kampeliai.
2.Sveikatingumas, produktyvus laisvalaikio praleidimas bei ekologija skandinavams yra svarbūs. Sąvokoje plogging puikiai apsijungia visi šie elementai. Plogging (picking up+jogging) fenomenas yra sukurtas Švedijoje – tai yra tvarumu paremta iniciatyva, įtraukianti bėgimą ir rūpinimąsi gamta (šiukšlių rinkimas). Kaip manote, ar ši iniciatyva sulauks populiarumo ir Lietuvoje?
Prieš atsakant į klausimą prisiminiau ir sugalvojau užsukti į „Plogging in Lithuania“ Facebook puslapį, kurį, jeigu neklystu, yra sukūrusi mūsų buvusi mokyklos bendražygė; panašu, kad ši veikla Lietuvoje įgauna vis didesnį pagreitį, labai tikiuosi, kad sėkmingai populiarės ir toliau. Pati visad stengiuosi nepamiršti einant į mišką ar parką kuprinėje turėti plastikinį maišelį, į kurį galėčiau surinkti pakeliui rastas šiukšles (ir skatinu tai daryti visus!).
3. Sugalvokite pasivaikščiojimo maršrutą, paremtą jūsų mėgstamiausiu skandinavišku kūriniu (filmas, knyga, daina ir t.t.). Sugalvotas maršrutas turėtų atspindėti to kūrinio nuotaikas / vaizduojamas lokacijas / personažus.
Ilgai sukau galvą, kaip atsakyti į šį klausimą, nes šiuo metu, atrodo, esu atitrūkusi nuo skandinavų literatūros ar meno. Tačiau ilgiau pamąsčiusi vis tik prisiminiau neseniai matytą norvegų filmą „Pats blogiausias žmogus pasaulyje“ ir kaipmat galvoje iškilo vakarėjančio miesto peizažai, ypač viena filmo scena, kuomet pagrindinė veikėja atsiduria viena nejudriame, sustingusiame Oslo miesto centre. Taip ir įsivaizduoju vaikščiojimą Vilniaus senamiesčio gatvelėmis vakarėjant, galbūt darbo dienos vakare, kai žmonių paprastai yra mažiau. Būtinai užlipčiau į Trijų kryžių kalną pasigėrėti miesto panorama, o pasivaikščiojimą užbaigčiau jaukioje kavinėje, galbūt nuo ten, panašiai kaip ir filmo veikėja, užbaigčiau maršrutą ne viena 🙂
4. Kokia pasivaikščiojimų vieta nejučia priverčia kojas sulėtinti žingsnį?
Tokių vietų yra kelios: Baltijos pajūris, vaikystę menantys Kaune esančio Kleboniškio miško takai, taip pat kalnai – norint jais pasimėgauti nori nenori privalai žingsnį sulėtinti.
5. Vieniems vaikščiojimas – laikas sau, kitiems – tik būdas keliauti nuo taško A į B, tačiau abiem atvejais sunku išsisukti nuo staiga vienumoje besiskleidžiančių minčių – ar turite mėgstamą asociaciją, knygos eilutę, galbūt dainą, kuri vis pasikartoja jūsų mintyse ir vaikšto kartu su jumis?
Man vaikščiojimas visų pirma yra meditacija, tad vaikštant dažniausiai stengiuosi išvalyti galvą nuo bet kokių minčių; bet kai tingisi eiti į lauką, arba norisi suktis namo neįveikus net minimalios žingsnių „dozės“ pakartoju sau mintyse: „Eik tik, netingėk, išsivaikščios visos blogos mintys, emocijos ir po to jausiesi daug geriau“. Beveik visada suveikia, ir iš tikrųjų padeda 🙂
6. Šiaurietiškas ėjimas jau puikiai pažįstamas lietuviams. Koks jūsų nuomone kitas konceptas, veikla ar skandinaviškos sielos persmelkta tradicija puikiai derėtų ir lietuviškajame kontekste?
Grūdinimasis nuo mažumės. Nors pati vaikų neturiu ir galbūt ne visos mamos su manim sutiktų, bet manau visai neblogas bent jau Norvegijoje taikomas metodas yra vaikus nuo mažumės migdyti vežimėliuose lauke, net ir esant minusinei temperatūrai. Bent jau tyrimai rodo, kad miegojimas šaltame ore prisideda prie vaiko imuniteto formavimosi ir yra puikus sveikatinimo būdas, tad kodėl to neintegravus ir į lietuvių kultūrą 🙂
Į klausimus atsakė norvegų kalbos lektorė Simona Kostakovaitė
Klausimus paruošė Kristina Mikoliūnaitė ir Giedrė Neimantaitė
Atgal į sąrašą 