Veikla: Lektoriai vaikšto – Agnė

2022-08-13

1. Jei jūsų nevaržytų jokios sąlygos (pinigai, laikas, sveikata) ir galėtumėte vykti į kurią nors Skandinavų šalį be jokių apribojimų, kurią vietą aplankytumėte pirmiausia?
Pirmoji į galvą šovusi mintis – Norvegijos šiaurinė dalis už poliarinio rato ribos. Man atrodo, kad tokiose vietose, kuriose leidžiame karaliauti atšiauriai gamtai, slypi kažkas gilesnio esančio už mūsų suvokimo ribos. Mus pakeri ne tik grožis, bet ir tai, ką pasisemiame iš supančios aplinkos. Visa širdimi norėčiau pamatyti šiaurės pašvaistę, taip pat pagyventi atšiauriomis sąlygomis, jog pasisemčiau kažką daugiau nei tik estetinį malonumą. Tokiose pasaulio vietose kaip Norvegijos kalnai ir fjordai išjauti kiekvieną žemės lopinėlį, kiekvieną nukritusį vandens lašą ar snaigę bei pro lūpas prasprūstantį garo debesėlį.
2. Sveikatingumas, produktyvus laisvalaikio praleidimas bei ekologija skandinavams yra svarbūs. Sąvokoje plogging puikiai apsijungia visi šie elementai. Plogging (picking up+jogging) fenomenas yra sukurtas Švedijoje – tai yra tvarumu paremta iniciatyva, įtraukianti bėgimą ir rūpinimąsi gamta (šiukšlių rinkimas). Kaip manote, ar ši iniciatyva sulauks populiarumo ir Lietuvoje?
Man atrodo, kad tokia iniciatyva bent jau to, ką teko matyti, po truputėlį prigyja. Žinoma, bėgiojančių ir tuo pačiu renkančių šiukšles, nepastebėjau, tačiau vis daugiau žmonių pasivaikščiojimų metu surenka atliekas nuo pakrančių ar aplink takus, kuriais eina. Patys tai darome su šeima, kai kasdienio pasivaikščiojimo metu miške ar ežero pakrantėje surenkame aplink išsimėčiusias skardines, plastiko bei popieriaus pakuotes, kurios ypatingai mėgsta slėptis krūmuose. Manau, kad su laiku ateinantis supratingumas, jog reikia rūšiuoti, prižiūrėti aplinką, mylėti gamtą padės pamatą pritapti ir šiai iniciatyvai.

3. Sugalvokite pasivaikščiojimo maršrutą, paremtą jūsų mėgstamiausiu skandinavišku kūriniu (filmas, knyga, daina ir t.t.). Sugalvotas maršrutas turėtų atspindėti to kūrinio nuotaikas / vaizduojamas lokacijas / personažus.
Kadangi taip nutiko, jog gyvenime esu apsupta klasikinės muzikos, kuri palaiko mane ir kasdienybėje, pasivaikščiojimuose taip pat tampa neatsiejama dalimi. Turbūt niekas kitas taip gerai neatkartoja gamtos garsų kaip klasikinės muzikos instrumentai. Kaip lietuvišką mišką ir jūrą atvaizdavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, taip pat puikiai tyvuliuojantį vandenį ir kalnų ramybę imitavo ir kitas kompozitorius, jau skandinavas, tikriausiai visiems puikiai žinomas Edvardas Griegas.
Solveigos daina iš „Pero Giunto“ man sukelia gimtųjų namų jausmą, gamtos, kurios apsupta aš užaugau. Ne veltui anksčiau paminėjau tyvuliuojantį vandenį, nes su šiuo kūriniu brisčiau miškais, kerpėmis, keliaučiau takais nuo Beržoro kaimo iki Platelių ežero. Galbūt gamta nėra norvegiška, kurią vaizdavo ir perteikė Edvardas Griegas, tačiau iš jo muzikos pajaučiu vėją, užuodžiu miško bei vandens kvapą, kas man primena gimtuosius takus ir maršrutą, kurį, grįžusi pas šeimą, visada apeinu.

4. Kokia pasivaikščiojimų vieta nejučia priverčia kojas sulėtinti žingsnį?
Kalnai. Visa siela esu įsimylėjusi kalnus, nuvykusi ten, stengiuosi apžiūrėti kiekvieną akmenuką, apgalvoti visus žingsnius, sugauti kiekvieną saulės spindulį. Kad ir kiek jėgų pareikalautų kalnų takai, jie teikia man nenusakomą džiaugsmą. Galėčiau praleisti juose dienų dienas, nesvarbu, kur būčiau – Norvegijoje, Italijoje, Vokietijoje ar dar kitur. Kalnuose sulėtini žingsnį ir dažnai ne dėl to, jog baisu, o dėl to, kad sąmonei reikia susidoroti su visa didybe, kuri supa tokį mažą padarą. Turbūt niekur kitur neįmanoma taip suvokti gamtos galybės kaip kalnuose – supranti, kad žmogus nebus pajėgus palaužti gamtos.
Turbūt niekur kitur nejaučiu tokios tylos viduje kaip viršūnėse. Atsisėdusi klausausi, kaip kalba kalnai, nes, nors aplink neskraido paukščiai, nevažiuoja mašinos, ten niekada nebūna tylu. Kažkur tolumoje teka kalnų krioklys, kitame šlaite skamba kalnų karvių arba avių varpeliai. Vieną dieną kalnai atrodo rūstūs, kitą – ramūs, tačiau dar neteko matyti piktų kalnų. Tikriausiai dėl to, jog visada juose jaučiuosi saugi.

5. Vieniems vaikščiojimas – laikas sau, kitiems – tik būdas keliauti nuo taško A į B, tačiau abiem atvejais sunku išsisukti nuo staiga vienumoje besiskleidžiančių minčių – ar turite mėgstamą asociaciją, knygos eilutę, galbūt dainą, kuri vis pasikartoja jūsų mintyse ir vaikšto kartu su jumis?
Labai norėčiau leisti sau dažniau pasidžiaugti gamta, tačiau vaikščiojimas yra mano kasdienybė. Retai naudojuosi automobiliais bei viešuoju transportu, dažniausiai visas norimas lokacijas pasiekiu savomis kojomis. Dažnai, dėl sustyguotos darbotvarkės, lekiu iš vieno galo į kitą, visada esu ant kojų. Nors gamtoje, lėtai slenkant takeliais, dažniausiai drauge skamba klasikinė muzika, vis dėlto, mieste mane lydi kiek kitoks muzikinis takelis.
Ypatingai dažnai, ypač vakare, galvoje skamba The Flying Pickets daina Only you, kurią pirmą kartą išgirdau savo mėgstamiausio filmo – Wong Kar Wai Fallen angels pabaigoje. Iki šiol negaliu jos atsiklausyti, o ir filmas gyvena kartu su manimi. Dideliame mieste klaidžiojantys pagrindiniai veikėjai turi savo poetiškumo ir vienišumo, ieško prasmės bei siekia nutraukti savo vienatvę. Klaidžiodama Vilniaus gatvėmis galbūt ir nesiekiu nutraukti vienatvės, nesijaučiu tokia vieniša, kaip jautėsi jie, tačiau su šia daina ir Wong Kar Wai filmais kasdienybė prisipildo savitu grožiu.

6.  Šiaurietiškas ėjimas jau puikiai pažįstamas lietuviams. Koks jūsų nuomone kitas konceptas, veikla ar skandinaviškos sielos persmelkta tradicija puikiai derėtų ir lietuviškajame kontekste?
Dar visai neseniai grįžau iš centrinės Norvegijos, todėl tiek su skandinaviška vasara, tiek su pačiais skandinavais nemenkai teko susidurti. Norvegijos orų tikrai neįvardinčiau saulutės paglostymu per kaklą, dienos pasitaikė ir šaltos, ir lietingos, bet retkarčiais – saulėtos. Vis dėlto, kelkraščiai, kalnų papėdės, plyniaukštės buvo nusėtos kemperiais, o pievos – palapinėmis. Šeimos linkusios aktyviai leisti laisvalaikį nepaisydamos oro sąlygų. Manau, jog lietuviams reikėtų to išmokti. Lietus, vėjas, karštis nėra problema aktyviai leisti laisvalaikį gamtoje, reikia tik tinkamos aprangos ir kitokio nusiteikimo, kurį ir išsiugdė skandinavai.

Į klausimus atsakė danų kalbos lektorė Agnė Zėringytė.

Klausimus paruošė Kristina Mikoliūnaitė ir Giedrė Neimantaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Susidomėjote? Registruokitės į kursus:

    ĮmonėPrivatus asmuo