Vis daugiau užsieniečių atvyksta ir lieka augti, dirbti ir kurti Lietuvoje. Pradėję nuo nedrąsaus „labas“, jie greitai pastebi, kad lietuvių kalboje gausu burtažodžių, tokių kaip „norėčiau šaltibarščių“ ar „man patinka krepšinis“. Tereikia garsiai ištarti, ir jau matai, kaip tirpsta lietuviškos širdys. Tiesa, šią supergalią – lietuvių kalbą – reikia išmokti tinkamai valdyti. Geriausia – rasti patikimą mokytoją, kuris paaiškins, sudomins, palaikys. Visus, ieškančius mokytojo ir bendraminčių, kviečiame pasukti „Šiaurės kryptimi“, kur jau kurį laiką mokome ir lietuvių kalbos. Mintimis apie apie lietuvių kalbos mokymo(si) džiaugsmą ir iššūkius dalinasi lektorės Indrė ir Laima.
Laima: Iš pradžių galėtų pasirodyti, kad mokyti savo kalbos neturėtų būti sunku. Tačiau, kalbėdami gimtąja kalba, juk negalvojame apie tai, kas yra „kitapus“ – linksnius ar gimines. Tad kartais tenka gerokai pasukti galvą, bandant suprantamai paaiškinti, kodėl teikiame pirmenybę vienam ar kitam žodžiui ar jo formai. Lengva nėra, tačiau, kai mokiniai tvirtina, kad lietuvių kalba – per sunki, raginu juos įvertinti kalbos mokymąsi realistiškai – nėra „lengvų“ kalbų, yra tik sunkesnė arba lengvesnė mokymosi pradžia. Juokauju, kad lietuvių kalbos mokymasis – į sveikatą, nes nuolat savo galvoje maigant linksnių mygtukus, negresia atminties problemos!
Indrė: Taip, sunkiausias dalykas yra linksniavimas, gausybė skirtingų formų, kurias reikia išmokti taisyklingai vartoti sakinyje. Pastebėjau, kad čia lengviau sekasi slavų kalbas mokantiems žmonėms, nes jie greičiau perpranta kalbos struktūrą. Tačiau kalbos mokymas man nėra tik techninis dalykas. Žinoma, turiu gerai išmanyti ir suprantamai perteikti struktūrinius kalbos dalykus, bet šiame darbe prireikia ir filosofijos, psichologijos, istorijos žinių. Pamokose pasitelkiu anglų ar rusų kalbas, tad atsiranda kalba tarpininkė, kurią turi gerai išmanyti ir studentas, ir aš. Nuolatinis mokymasis ir tobulėjimas privalomas. Šiokių tokių iššūkių kelia ir nuotolinės pamokos: reikia ieškoti ir kurti naujus mokymo įrankius, pritaikyti medžiagą.
Laima: Tikrai taip. Iš tiesų, lietuvių kalbos mokymas skatina ieškoti įkvėpimo kasdienėse situacijose. Nuolat galvoju, ką galėčiau mokiniams papasakoti, kaip juos sudominti. Stengiuosi suteikti papildomų žinių, paruošti interaktyvios medžiagos. Kalba neatsiejama nuo šalies kultūros, tad pasakoju apie lietuvių tradicijas, elgesio normas, ir kartu pati bandau suprasti, kokie mes, lietuviai, esame. Su mokiniais taip pat keičiamės įvairiais palyginimais, lietuvių kalbos sąsajomis su kitomis kalbomis ar bendrais prietarais. Įdomu pastebėti, kaip ilgainiui tarpinės kalbos – anglų – prireikia vis mažiau.
Laima: Lietuvių kalbos mokymas – tai ir mano kelionė aplink pasaulį! Kai mokiniai pasakoja apie savo gimtines, ieškau vietovės google žemėlapiuose. Mokinių nuostabai, dažnai lengvai galime rasti „sulietuvintus“ pavadinimus. Tada sakau, kad viską sulinksniuoti – šventa kiekvieno lietuvio pareiga, išsisukti negali niekas, net Bradas Pittas. Pažinti žmones iš įvairių šalių yra vienas smagiausių dalykų. Mūsų mokykloje mokosi žmonės iš Skandinavijos ir kitų Europos šalių, taip pat ir iš Indijos, Čilės ar Naujosios Zelandijos. Džiaugiuosi kiekvienu, kuris kantriai studijuoja lietuvių kalbą dėl darbo ar mokslų. Žaviuosi tais, kurie kalbos mokosi dėl partnerės (-io) iš Lietuvos, man tai – šilčiausia pagarbos mylimajam išraiška.
Indrė: Esu mokiusi įvairių tautybių žmones (individualiai ir grupėse): švedus, latvius, italus, ispanus, brazilus, turkus, indus, vokiečius, belgus, amerikiečius, anglus, kinus, rusus, baltarusius, ukrainiečius… Galiu pasakyti, kad mano darbas prasmingas ir įdomus, jaučiuosi savotiška lietuvių kalbos ir kultūros ambasadore. Man buvo ir yra įdomu per kalbos prizmę pažiūrėti į save, savo mentalitetą, kultūrą iš šalies. Pati tarsi iš naujo atrandu lietuvių kalbos skambesį ir prasminius žodžių atspalvius. Didžiuojuosi, kad esu lietuvė!
Parengė lietuvių ir švedų kalbų lektorė Laima Norkutė-Mileškienė
Atgal į sąrašą 