Netrukus Lietuvos skaitytojai turės galimybę perskaityti naują danų autoriaus Michaelio Dalgardo romaną apie tamplierių riterius. Tai istorinis nuotykinis romanas, kuriame autorius kuria įdomų ir įtemptą siužetą. Lietuvių skaitytojui bus malonu įgyti ir istorinių žinių apie viduramžiais įsikūrusius riterių ordinus, jų veiklą, ir dar apie paslaptinguosius masonus. Autorius pats priklauso vienam riterių ordinui ir prisipažįsta esantis masonas. Taigi, šio įdomaus žmogaus, kurio profesiją netrukus sužinosite iš jo paties interviu, žinios apie mažai mums žinomas organizacijas yra tikros, paremtos istorinėmis ir dabarties realijomis. Pats Michaelis Dalgardas yra ne mažiau intriguojanti asmenybė nei jo pirmasis romanas, išleistas lietuvių kalba. Tad kviečiu susipažinti ne tik su pačiu autoriumi, bet ir su jo romano vertėja Jurgita Staliulioniene.
I dalis. Interviu su Michaeliu Dalgardu, romano „Tamplierių riteris iš Šiaurės“ autoriumi
Gerbiamas Michaeli Dalgardai, šiemet lietuvių skaitytojas turės garbės perskaityti Jūsų romaną „Tamplierių riteris iš Šiaurės“. Gal trumpai prisistatykite, kad mūsų skaitytojai galėtų geriau Jus pažinti.
Aš esu Danijos pilietis, man 60 metų. Esų vedęs lietuvę, mes kartu turime dukterį, be to, turiu du vaikus iš ankstesnės santuokos. Į Lietuvą emigravau 2006 m. Esu psichoterapeutas, rašytojas ir verslininkas. 2009 m. įkūriau medicinos turizmo įmonę ir šiandien šita įmonė yra viena didžiausių Europoje. Aš atvežu į Lietuvą šimtus turistų, norinčių atlikti plastines ar viršsvorio mažinimo operacijas. Buvau pirmasis Lietuvoje pradėjęs tokią veiklą. Šiandien panašia veikla užsiimančių įmonių yra daugiau.
Aš taip pat keliauju po Daniją ir skaitau paskaitas. Esu paruošęs dvi: vieną apie plastikos chirurgiją, kitą apie tamplierių riterius ir slaptąsias brolijas.
2019 m. buvau įšventintas į seniausio ordino – Suvereniojo karinio šv. Jono hospitaljerų ordino – riterius. Tai įvyko Škotijoje. Šiandien aš priklausau keliems daniškiems šio ordino padaliniams. Pasaulyje šios ordino atšakos telikę 1600 riterių. Mūsų tikslas – daryti gerus darbus.
Taip pat esu Danijos, Anglijos, Estijos ir Lietuvos masonas. Aš myliu masonybę. Tai sistema, kurioje žmogus tobulina save ir čia (juokiasi – aut.) sužinojau visas tas konspiracijos teorijas apie mus – masonus. Šias teorijas aš naudoju savo knygose, taip pat jas miniu paskaitose apie konspiracijos teorijas, susijusias su masonais. Esu labai atviras šiuo klausimu. Tik mūsų ritualai laikomi paslaptyje, bet ne pati masonybė, nors Lietuvoje yra daugiau konservatyvumo ir atsargumo, kai pradedama kalbėti apie masonus.
Jūs prisitatote kaip verslininkas. Papasakokite trumpai apie savo verslą. Kaip jis susijęs su Lietuva? Ir kaip verslininkas nutarė parašyti nuotykinį istorinį romaną?
Į Lietuvą atvykau 2005 m. kartu su vienu draugu, nes buvome įkūrę statybos įmonę ir labai trūko darbo jėgos. Tuo metu Europoje buvo statybų bumas ir visiems trūko darbuotojų. 2006 m. persikėliau gyventi į Lietuvą, nes čia sutikau savo dabartinę žmoną. Iš tiesų, Lietuva tuo metu atrodė patraukli verslui, šalis, turinti daug galimybių. Aš įkūriau medicinos turizmo agentūrą ir šiandien ši agentūra yra viena iš didžiausių Europoje. Norėjome, kad klinikos būtų Lietuvoje, Kaune, kur aš gyvenu. Lietuviai gydytojai ir chirurgai yra labai aukšto profesinio lygio ir juos vertinčiau kaip vienus iš geriausių pasaulyje. Ketvertą metų vis prisėsdavau prie knygos apie chirurgiją. Šiandien ji baigta ir labai palankiai priimta Danijoje. Ji buvo įtraukta į bibliotekų fondus ir sulaukė labai gerų atsiliepimų. Aš mėgstu rašyti ir visada turėjau svajonę parašyti grožinį kūrinį. Taip pradėjau savo debiutinį romaną „Tamplierių riteris iš Šiaurės“, kuris taip pat sulaukė palankių recenzijų Danijoje ir atsidūrė šios šalies bibliotekų lentynose. Netrukus išeis dar vienas romanas, taip pat esu pradėjęs rašyti knygos „Tamplierių riteris iš Šiaurės“ tęsinį.
Kaip kilo mintis išversti romaną į lietuvių kalbą?
Sulaukiau pasiūlymo išleisti mano romaną anglų kalba. Leidimas pasirodys netrukus. Ir nors išversti knygą kainuoja nemažus pingus, jaučiau, kad labai norėčiau, jog šis romanas būtų išleistas ir lietuviškai, nes Lietuva – mano namai, kur gyvenu nuo 2006-ųjų, ir myliu šią šalį. Mano žmona Ina yra lietuvė ir ji norėtų perskaityti mano knygą, taigi dėl to aktyviai prisidėjo man apsisprendžiant. Vertimą anglų kalba galėjau aš pats patvirtinti, nes ir rašau, ir kalbų angliškai, tačiau vertimo į lietuvių kalbą pats negalėjau nei patikrinti, ne iš viso suprasti, ar išversta teisingai. Atskirus žodžius galima išversti teisingai, bet išversti romaną atskleidžiant jo nuotaiką yra labai sudėtinga, ir tai yra daug sudėtingiau nei išversti dokumetus, todėl ieškojau tinkamo žmogaus. Man pavyko užmegzti puikius ryšius su vertimų biuru „Šiaurės kryptimi“ ir artimai pabendradarbiauti su pačia vertėja Jurgita Staliulioniene. Be to, pasamdžiau redaktorę Kristiną, kuri kaip kalbos ekspertė tikrino ir patarinėjo. Man labai smalsu sužinoti, ką lietuviai galvoja apie knygą ir ar ji tinka jų skoniui. Jau labai greitai knyga bus išleista lietuvių kalba, o knygų distributorius UAB „Presseexpress“ pasirūpino, kad knygynų lentynose rastųsi vietos mano knygai. Dėl to esu jiems labai dėkingas.
Jūsų knygos herojus Andrė patiria daugybę nuotykių ir sausumoje, ir jūroje. Veiksmas vyksta ir vidu
ramžiais, ir šiais laikais. Čia irgi netrūksta netikėtų įvykių. Ar Jūs pats mėgstate nuotykius, riziką, avantiūras?
Taip, aš ir pats gyvenu įdomų gyvenimą, aš taip pat esu padaręs nemažai klaidų, bet juk taip ir būna, kai esi nuotykių ieškotojas. Su amžiumi mes tampame protingesni ir dabar man nuotykiu tapo knygų rašymas.
Romane daug istorijos, ir tikros, ir išgalvotos. Ar istorija – tai Jūsų domėjimosi objektas?
Taip, mano pasakojimas yra istorijos ir fantazijos derinys. Aš labai domiuosi istorija, ypač vikingų laikais (aš juk danas), bet ir viduramžiai man labai įdomūs.
Knygoje pateikiate daug įdomios medžiagos apie masonus, tamplierius ir kitus ordinus. Iš kur atsiranda toks susidomėjimas? Minėjote, kad ir pats esate hospitaljerų ordino narys.
Kaip ir minėjau, labai domiuosi istorija. Manau, kad praeitis, ypač viduramžių mistika ir riterių ordinai, yra be galo masinančios temos. Aš esu įšventintas į Šv. Jono hospitaljerų ordino riterius. Šiam ordinui 909 metai, tad istorija domiuosi ir kaip masonas, suvokdamas, jog praeitis yra svarbi gyvenimo dalis, padedanti mums suprasti ateitį.
Ar XXI a. aktuali įvairių riterių ordinų, masonų veikla? Kuo ji gali būti svarbi šiandien? Kokią naudą gali teikti visuomenei?
Manau, kad taip, aktuali. Labai tikiuosi, kad daugelis patiria džiaugsmą ieškodami informacijos apie riterių ordinus, viduramžius. Lietuva juk pati išgyveno labai įdomią praeitį, tarp jų ir kovas su vokiečių Teutonų ordinu. Masonais šiandien iš naujo susidomima Lietuvoje, kaip ir likusiame pasaulyje, ir šis susidomėjimas auga. Juk nauda atsiranda tada, kai supranti, jog praeitis padeda mums susigaudyti, kas mes esame šiandien.
Kaip manote, ar šiandieninis jaunas žmogus paims į rankas knygą apie tolimus laikus, apie nežinomus ordinus, tikrus ir mistifikuotus? Juk dabartinis žmogus nori gyventi čia ir dabar, nori žinoti, kas vyksta aplink jį, blogiausiu atveju, nelabai toli nuo jo. Beje, šis romanas jau išleistas Danijoje, tad Jūs tikrai pažįstate savo skaitytoją.
Bus įdomu pamatyti. Knygą sudaro ne tik istorijos apie tamplierių riterius. Siužetas vystosi per du laikotarpius, dalis įvykių vyksta 1200 – aisiais, o dalis – 2018 – aisiais. Romane atsiskleidžia kosnspiracijos teorija apie koronavirusą, tad šiuo atžvilgiu knyga aktuali ir šiandien. Ji iš tiesų buvo labai šiltai sutikta Danijoje ir todėl man labai įdomu patirti, kaip lietuviai priims šią knygą.
Ko norėtumėte palinkėti būsimam Jūsų romano skaitytojui? O gal dėl ko nors norėtumėte perspėti?
Kad jie skaitytų knygą su malonumu, kad knyga sužadintų susidomėjimą istorija, ypač nuostabia viduramžių istorija. Jeigu galvotume apie knygoje įrašytus perspėjimus, tai turbūt svarbiausias būtų – galvokite savo galva priimdami informaciją, kuri ateina iš medijų ir politinio pasaulio. Juk šiais metais mes patyrėme, kad esame perpildyti informacijos apie Koronavirusą ir apie politinius iššūkius Baltarusijoje, Ukrainoje ir t.t. Mes turėtume priimti informaciją kritiškai mąstydami, bet kartu ir būdami atviri tai informacijai, kuri ateina iš mums nepažįstamų sričių ir kurios mes iki galo patys nesuprantame.
Ačiū Jums už įdomų pokalbį ir įtraukiantį romaną. Neabejoju, kad jis bus įvertintas mūsų skaitytojų. Belieka paskutinis klausimas: gal galėtumėte, kaip žmogus iš šalies, apibūdinti lietuvius, tiesiog nusakyti pačius bendriausius, labiausiai į akis krintančius jų bruožus.
Iš pradžių lietuviai mano atrodė labai rimti ir įsitempę, bet tai pasikeitė pastaraisiais metais. Įvykus teigiamoms permainoms žmonės tapo laimingesni ir labiau atviri, galbūt todėl, kad lietuviai pradėjo daugiau keliauti atostogaudami arba darbo reikalais ir tokiu būdu pamatė daugiau pasaulio. Be to, lietuviai laimėjo sunkią nepriklausomybės kovą ir aš, kaip danas, didžiuojuosi Danija, kad ji buvo viena iš pirmųjų šalių, pripažinusių Lietuvą kaip savarankišką valstybę. 2021 m. Danija ir Lietuva paminėjo diplomatinių ryšių 100 m. sukaktį. Ir tai yra puiku. Iš esmės aš manau, kad lietuviai ir danai daugeliu atžvilgių panašūs vieni į kitus, mes nesame tokie skirtingi, kaip daug kas mano. Mano nuomone, Lietuva ir lietuviai padarė didžiulį darbą atkurdami savo šalį. Jau vien ko verti pasikeitimai, įvykę pačiame Kaune!
Na, ir tradicinis klausimas (kaipgi be jo) – kokie Jūsų, kaip rašytojo, ateities planai?
Po debiutinio romano, taip gerai priimto mano gimtojoje šalyje, parašiau dar vieną knygą pavadinimu „Abdulas ir baltieji
vergai“. Ši knyga netrukus pasirodys Danijoje ir tikiuosi, kad po keleto metų ji bus išleista ir Lietuvoje. Taip pat ketinu ją versti į anglų kalbą. Knygoje kalbama apie tai, jog viduramžiais daugiau nei 1 milijonas europiečių musulmonų piratų buvo paimti į vergiją ir parduoti Šiaurės Afrikoje. Tai ir vėl romanas, turintis istorinę perspektyvą ir, savaime suprantama, fantazijos. Šiuo metu aš dirbu prie knygos apie tamplierių riterius tęsinio. Savo gyvenimą padalinau į dvi dalis. Dieną esu užsiėmęs medicininiu turizmu, o vakarais ir savaitgaliais esu rašytojas. Ir labai tikiuosi, kad kai vieną dieną taisyklės, ribojančios veiklą dėl Koronaviruso, ir vėl bus panaikintos, aš galėsiu surengti paskaitą Lietuvoje apie slaptąsias brolijas ir tamplierių riterius. Tai būtų be galo nuostabu. Išgyventi būdamas rašytoju aš negalėčiau, taigi tai labiau mano hobis, hobis su aistra – rašyti apie tai, kas man patinka. Ir dar kartą turėčiau prisipažinti, kad labai nekantriai laukiu, kaip mano knygą priims Lietuvos skaitytojai.
Dar kartą dėkoju.
II dalis. Interviu su knygos vertėja iš danų kalbos Jurgita Staliulioniene
Norėčiau pakalbinti ir knygos vertėją Jurgitą Staliulionienę. Štai Michaelis Dalgardas mini, jog kreipėsi į vertimų biurą „Šiaurės kryptimi“ su pasiūlymu išversti jo romaną iš danų kalbos į lietuvių. Gal prisimenate, kaip šis romanas pakliuvo į Jūsų rankas?
Taip, tą dieną, kai pasirodė Michaelio Dalgardo užklausa, prisimename labai gerai. Sujudęs buvo visas vertimų biuras. Prasidėjo pokalbiai su danų kalbos vertėjais, juos lydėjo nesėkmingos derybos. Ir pasiryžusių versti neatsirado. Tada ir vėl užsisuko darbų ratas – rekomendacij
ų ieškojimas, kontaktų gavimas ir vėl pokalbiai su vertėjais. Na, ir vėl nesėkmingai… Turėjome pateisinti savo vertimų biuro vardą ir neprarasti pasitaikiusios galimybės. Ryžausi versti pati. Turėjau gerą komandą – mano darbus perėmusius kolegas, stropią redaktorę ir korektorę. Todėl ir vertimas ėjosi kaip iš pypkės.
Pristatykite plačiau įmonę „Šiaurės kryptimi“. Kokia pagrindinė jos veikla?
„Šiaurės kryptimi“ – tai kalbų mokykla ir vertimų biuras. Pavadinimu siekėme įvardyti pagrindinę kryptį, kuria dirbame – kasdien mokome šiaurės kalbų ir atliekame šių kalbų vertimus.
Kaip suprantu, Jums ir Jūsų įmonės vertėjams nedažnai tenka versti grožinę literatūrą? Kas paskatino Jus padaryti išimtį?
Tikrai taip. Įprastos mūsų vertimų biuro užduotys yra asmenų, įmonių ir gaminių dokumentai, taip vadinami kanceliariniai ir techniniai tekstai. Versti grožinę literatūra – ne kasdien pasitaikanti užduotis, todėl labai susidomėjome pasiūlymu išversti romaną. Labai norėjosi sėkmingai atlikti šią užduotį ir ateityje sulaukti daugiau tokių pasiūlymų.
Kaip pati vertinate šį romaną? Ar sunku buvo jį versti? Ar įdomu? Ar sudėtinga perteikti rašytojo pasakojimo stilių? Juk romanas apie viduramžius, gal rašytojas vartoja senoviškus žodžius, istorizmus? Ar nebuvo sudėtinga ieškant leksinių atitikmenų?
Versti
buvo labai smagu. Vieną akimirką žodžiai ir sakiniai tarytum patys byrėjo į sklandų tekstą, tačiau kitą minutę reikėdavo stabtelėti. Žodžio ar frazės reikšmę žinai, bet iš atminties niekaip neišnyra pats tinkamiausias atitikmuo. Bet po to ir vėl darbas įsisiūbuodavo. Nors kartais ir ilgam „užstrigdavo“, tada tardavausi su redaktore, ieškojau žodynuose. Įvertinus visą vertimo procesą, supratau, kad išversti – dar ne darbo pabaiga. Labai svarbus redaktoriaus vaidmuo. Net ir laiko atžvilgiu, rodosi, jog išversti pavyksta greičiau nei paruošti rankraštį sklandžiam skaitymui. Na, o dėl autoriaus stiliaus iš tiesų tekdavo pamąstyti, įvertinti, ar tai stilistinė priemonė, kurią būtina išsaugoti, ar galimas ir pakeitimas.
Paskutinis klausimas – ar imtumėtės dar vieno grožinio kūrinio vertimo? Ar šis iššūkis uždegė naujiems siekiams?
Tikrai taip. Buvo malonus pats vertimo procesas, dienos rutina įgaudavo kitokių spalvų. Ir labai džiugina, kai darbas pabaigtas ir yra rezultatas. Romano autorius yra užsiminęs, kad norėtų, jog ta pati komanda išverstų ir jo greitu metu išeisiantį romaną danų kalba. Būtume labai įvertinti, jei galėtume to paties rašytojo ir antrąją knygą išversti į lietuvių kalbą.
Nuoširdžiai dėkoju už interviu ir sveikinu su pirmuoju grožinės knygos vertimu. Sėkmės Jums ir smagių tolesnių vertimų!
Redaktorė Irma Urbanienė
Atgal į sąrašą 