Jens Liljestrand. Net jei viskas baigsis.
„Pareiškimai, kad „naikiname planetą“ arba „žalojame gamtą“ yra mūsų pačių sugalvotas melas. Mes naikiname ne planetą, o tik savo galimybes joje gyventi“; „Mes esame gamtinė katastrofa, kuri per pastaruosius dešimt tūkstančių metų vis stiprėjo. Mes – šeštasis masinis gyvybės Žemėje nykimas“, – taip samprotauja švedų rašytojo Jenso Liljestrando (Jens Liljestrand) romano „Net jei viskas baigsis“ veikėja.
Jensas Liljestrandas, Švedijos rašytojas, 2008 m. buvo apdovanotas Tidningen Vi literatūros premija „už širdį veriančias ir stebinančias istorijas, kuriose su žiauriu humoru vaizduojama šiuolaikinio švedo dezorientacija”. Iki tol Jensas Liljestrandas rašė reportažines knygas.
Romanas apie ištikusią katastrofą – miškų gaisrus Švedijoje. Tai distopinis romanas apie tai, kas mūsų laukia šioje Žemėje šylant klimatui. Piešiama labai tikroviška aplinka ir gamtos katastrofos pasekmės. Žmonės grėsmės akivaizdoje elgiasi skirtingai: vieni eina protestuoti prieš valdžią, kiti stengiasi gelbėtis ir bėgti kuo toliau nuo gaisro, dar kiti ieško galimybės pasipelnyti iš panikos apimtų žmonių. Ir tai taip įtikima.
Romano herojus – Didrikas, ryžtingas vyras, suvokiantis nelaimės mastą ir gebantis apsaugoti savo šeimą. Didrikas nėra teigiamas herojus, toks pats kaip dauguma: nesutaria su žmona, slepia savo santykius su meiluže ir t.t. Norėjęs išgelbėti savo šeimą nuo pražūties, įsilaužė į svetimus namus ir pasisavino keturratį. Už tai vyras viešoje erdvėje pasmerkiamas ir sulaikomas policijos. Švedijoje gerbiama privati nuosavybė, tačiau ar nelaimės akivaizdoje paprastas švedas sugeba susiorientuoti tikrovėje? Kas svarbiau: asmeninis turtas ir asmeninė erdvė ar gebėjimas gelbėtis ir gelbėti artimuosius? Atrodo, dauguma visuomenės narių praradusi prigimtinį instinktą – gelbėti gyvybę. Greičiau jie stengiasi gelbėti savo užgyventą turtą.
Šioje situacijoje adekvačiau elgiasi jauni žmonės. Gal todėl, kad jie dar neturi turto, prie kurio gerovės valstybėje prisirišę suaugusieji. Stipriausia iš jų – Vilja, keturiolikmetė paauglė, sugebanti nelaimės akivaizdoje nepasiduoti panikai, surasti pradingusį brolį bei išgabenti jį drauge su sese ir mama į saugią vietą. Bet romano pabaiga nieko gero nežada: „Jei pasakysite, kad netikite mano laiminga pabaiga, atsakysiu, kad ji nei laiminga, nei pabaiga. Pabaigos nebūna. Net jei nustosiu pasakoti savo istoriją, ji vis tiek tęsis. Niekada nemanykite, kad jau pabaiga. Nemanykite, kad jau grįžote namo. Namo negrįš nė vienas iš jūsų“.
Gera knyga, su puikia intriga ir įtikinamais charakteriais. Ir parašyta labai laiku. JTO savo ataskaitoje įspėja pasaulį apie „negrįžtamus“ visuotinio atšilimo padarinius. O ar mes jau žinome, kaip elgtumėmės gamtinių kataklizmų akivaizdoje? Tam, kad visi “grįžtume namo”? O namai – mūsų Žemė.
Cilla ir Rolf Börjlind. Potvynis
Tai pirmoji švedų rašytojų poros knyga, „Obuolio“ leidykloje išleista 2021 m. Romane nusikaltimą, įvykdytą prieš 20 metų, tiria būsimoji policininkė Olivija Rioning ir pasitraukęs iš policijos Tomas Stiltonas. Jų abiejų santykis su kadaise įvykdytu žiauriu nužudymu labai asmeniškas, todėl jie pasiryžę žūtbūt išaiškinti nusikaltimo vykdytojus. Romano pradžioje aprašytas nusikaltimas išskirtinio žiaurumo: jauna nėščia moteris įkasama į smėlį pajūryje ir lėta mirtimi žūna kylant potvynio vandenims. Pradžia įspūdinga, įtemptai laukiame bausmės negailestingam žudikui. Tačiau – negaliu patikėti! – šis ypatingo žiaurumo ir šaltakraujiškumo nusikaltimas įvykdomas iš paprasčiausio atstumtos moters pavydo. Neįtikėtina! Ar negalima buvo paprasčiau atsikratyti konkurentės? Pavyzdžiui, patampyti už plaukų, pagrasinti, galiausiai pavogti jos vaiką? Nes vaikas tai gimė! Prieš pat motinos žūtį! Aš, žinoma, juokauju. Bet reikia pasakyti, kad mane šypsotis privertė ir kiti šio romano epizodai ar nelogiškas veikėjų elgesys, ar keisčiausi sutapimai.
Štai pagrindinis romano veikėjas detektyvas Tomas Stiltonas, jau šeštus metus kaip benamis, pasirodo tik perskaičius trečdalį knygos ir tik po dviejų trečdalių pradeda „veikti“. Ir daro tai taip neprofesionaliai, net komiškai. Pavyzdžiui, ilgai ropojęs siaura anga po žeme, pamato nusikaltėlių būrį, bet staiga nuo dulkių užsikosija ir priešai jį pačiumpa (o juk kažkada Stiltonas buvo talentingas policijos tyrėjas). Bet pačiupę nenužudo, nors buvęs polcininkas tapo jų nusikaltimo liudininku! Paskui Stiltonas apsimeta žurnalistu. Ir niekam neužkliūva jo išvaizda? Seniai nesikirpusio, nesiskutusio, nesipraususio ir apskretusiais rūbais benamio? To maža – jis susitinka su jauna policininke Olivija restorane! O kokie keisti „benamio“ sinonimai – „naktibalda“, „baltaveidis“, „gerklius“! Čia originalo kalba taip skamba, ar vertėja persistengė? Erzina ir nerealistiškos scenos. Benamių gyvenimas netikras, pritemptas. Suprantu, kad autoriai stengėsi vaizduoti visuomenės atstumtuosius kaip vertus pagarbos ir užuojautos. Bet Vienaakės Veros ( ji taip pat benamė) ir Tomo Stiltono meilės scena purviname ir daiktų ant grindų primėtytame vagonėlyje – kaip iš holivudinio filmo.
Suprantu, kad privalau sustoti ir baigti kritikuoti romaną. Bet tik paklausykite, kuo jis baigiasi! Per dvidešimt septynerius metus neišaiškinta žogžudystė tapo aiški vos kelias minutes benamiui Stiltonui paplepėjus su benamiu girtuokliu Ate! Beje, prieš tris dešimtmečius Atė buvo narkomanas (bet puikiai prisimena nusikaltėlį). Ir štai sėkmė! Hepyendas! Pagrindinis nusikaltėlis (nusikaltėlė) suimama, o visi kiti nusikaltėliai patys nusibaudžia! Kokie sąmoningi nusikaltėliai! Policijai nėra kas veikti!
Viskas. Baigiu. Jei neskaitėte romano, paskaitykite patys ir nepaisykite mano nuomonės.
Irma Skaitė
Atgal į sąrašą 