Netikėjau, kad, pradėjusi dirbti darbą, susijusį su filmais ir kinu, taip greitai turėsiu progą išvažiuoti ir patirti savo pirmąjį kino festivalį užsienyje. O ir pati lokacija man itin svarbi – kaip skandinavistė turėjau progą aplankyti Haugesunde, Norvegijoje vykstantį New Nordic Films festivalį, kuris fokusuojasi būtent į skandinavišką kiną.
Man labai sunku dalintis įspūdžiais, neužsidėjus šiokių tokių iliuzijų akinių, bet, kai viskas nauja ir nepažįstama – įgauna naują prasmę. Mane žavėjo absoliučiai viskas: nuo gamtos iki visai nusisekusio oro, nors į Lietuvą teko grįžti su siaubingu peršalimu. Turėdama progą žiūrėjau beveik viską iš eilės, įdėjusi save į šiokius tokius laiko ir pirminio įspūdžio rėmus. Apie vienus filmus susidariau galbūt ir nekokią nuomonę, kitų likau taip pakerėta, kad iki šiol apie juos galvoju ir tyliai džiūgauju, jog vienur ar kitur bus proga juos išvysti ir lietuviškame kino ekrane.
Nekišant savo asmeninės nuomonės, verčiau susikoncentruokime į tai, kas šiuo metu skandinavams svarbu kine ir kokios tendencijos išryškėjo per festivalį. Jokiais būdais nenorėčiau visko apibendrinti, vis dėlto kino naujienas pasakoju iš gana siauros perspektyvos, bet tam tikri bruožai ir elgesio normos tikrai buvo gana ryškios.
Turbūt vertėtų pradėti nuo grenlandų. Pagrindiniame festivalio konkurse tarp kitų skandinavų: danų, norvegų, švedų, islandų ir suomių darbų, pagaliau vietą rado ir pačių grenlandų sukurtas filmas. Režisierius Malikas Kleistas pristatė savo šiuo metu populiaraus folk – horror žanro filmą „The Edge of the Shadow“. Galbūt šio filmo ir negalime laikyti kinematografiniu šedevru, tačiau šiuo darbu padėtas stiprus ir tvirtas žingsnis grenlandų identiteto paieškose. Pats režisierius savo kalboje užsiminė, jog grenlandus vaizdavo daugelis, jų pačių nesuprasdami, tačiau jis, kaip grenlandas supranta savo šalį ir žmones, todėl filmas pagaliau tampa originaliu pačių grenlandų balsu. Patį režisierių kartu su jo darbu pasitiko griausmingi plojimai ir kitų Skandinavijos šalių atstovų gausus palaikymas. Tokia pat svarba teikiama ir samių kultūros reprezentavimui šiuolaikiniame skandinavų kine. Filmus apie samius ir kitas mažesnes tautas galima išvysti didžiuosiuose ekranuose ir šių filmų balsas tampa vis stipresnis, pritraukiantis vis didesnę auditoriją, kalbant apie žiaurų, tų pačių skandinavų elgesį prieš šių tautų žmones. Tokie filmai atveria duris plačiai diskusijai, kas buvo padaryta, ko negalima pamiršti ir kaip su visa šia našta ir tautos skausmu gyventi toliau. Šiais metais ne tik pas skandinavus, bet ir kalbant apie platesnį kontingentą, kolonializmo tematika tampa vis stipresnė ir garsesnė. Tuo pasižymėjo danų režisierės Frederike Aspöck filmas „Viften“ į kolonialistinę situaciją žvelgiantis per danams būdingą ironijos prizmę.
Aptariant švedų ir norvegų filmus, nesvarbu, kokia būtų filmo tematika: ar jame prieš neteisybę kovoja angliakasiai XX amžiaus pradžioje, ar šiuolaikinė mergina tranzuoja per visą Norvegiją, ar pabėgėliai bando pabėgti iš pabėgėlių stovyklos, visur karaliauja nuostabūs, žiūrovą prie kėdės prikaustantys gamtos vaizdai. Tai – pagrindinis ginklas, kurį panaudoja kūrėjai ir kurio turbūt neįmanoma išvengti švedų ir norvegų filmuose. Vis dėlto, itin svarbiu klausimu skandinavams išlieka aplinkosaugos ir ekokritikos temos, prie kurių prieinama skirtingais būdais: vieni renkasi tiesmuką atvirumą, kiti prie tos pačios idėjos prieina per ne tokią aršią, filosofinę perspektyvą.
Galiu drąsiai teigti, kad vienas stipriausių matytų filmų ne tik festivalyje, bet ir šiais metais būtų suomio Aki Kaurismäki kūrinys „Fallen leaves“, turėjęs savo šlovės valandą Kanų kino festivalyje. Nesudėtingas, tačiau nejaukiai žavus filmas, pasakoja apie moters ir vyro, paprastų darbininkų susitikimą, įsimylėjimą ir bandymą vėl susitikti, tačiau likimas vis neleidžia to įgyvendinti. Liūdnas paprastų žmonių gyvenimas, alkoholizmas ir nepakeliamas vienišumo jausmas čia maišosi su nuostabiu humoru ir ironija. Vizualiai gražus, papuoštas puikiu garso takeliu, aktorių vaidyba (negaliu patikėti, kad pagrindinį aktorių Jussi Vatanen turėjau galimybę išvysti gyvai) ir ryški vaizdinė kalba šį filmą padaro paprasčiausiai nuostabiu.
Galbūt šiais metais ir pasigendame didžiulių ir ryškių filmų kino teatro ekrane, kurie šokiruotų, pralinksmintų ar nuliūdintų, nes tokių pavyzdžių ne vieną ir ne du turėjome praeityje. Vis dėlto net skandinavų kūrėjams reikia atsikvėpti, tačiau jų rinkoje vis dar gausu gerai sukaltų ir su pasigėrėjimu žiūrimų filmų.
Agnė Zėringytė
Atgal į sąrašą 