Į Lietuvą vėl sugrįžus Europos šalių kino forumui „Scanorama“, savaitgalį nusprendžiau pasimėgauti dviem šio festivalio filmais: istoriniu veiksmo filmu „Pažadėtoji žemė“ ir komedija „Laikas su šeima“. Atrodytų, filmų žanrai skirtingi, tačiau jie abu privertė susimąstyti ir į kai kurias kasdienes situacijas pažvelgti visai kitu kampu.
Pradėkime nuo „Pažadėtosios žemės“. Danų rašytojos Idos Jessen romanu „Kapitonas ir Ana Barbara“ paremtame danų režisieriaus Nikolaj Arcel filme pasakojama istorija apie užsispyrusį ir bet kokia kaina savo tikslus pasiekti pratusį kapitoną Ludvigą Kahleną, sumaniusį padaryti tai, ko dar niekam nepavyko: Jutlandijos pusiasalio viržynę paversti dirbama žeme ir ten įkurti koloniją. Šios žemės teisiškai priklausytų Danijos karaliui, kuris, švelniai tariant, nelabai susigaudo, kas vyksta jo valdose, todėl visus sprendimus priima jo patarėjai. Vis dėlto realybėje situacija kiek kitokia: viržynę nusižiūrėjęs arogantiškas plevėsa Frederikas de Šinkelis. Kahleno ir de Šinkelio tarpusavio vaidai pamažu įtraukia vis daugiau žmonių ir turi įtakos daugybės žmonių gyvenimams. Šalia pagrindinės siužetinės linijos atsiranda ir antroji – už vietą po saule kovojančių moterų poelgiai, jų laikysena neteisybės ir žiaurumo akivaizdoje bei sprendimai, priimti siekiant kurti autentišką ir nepriklausomą gyvenimą. Įvykių gausybė viso filmo metu kėlė vieną klausimą po kito: ar esame pajėgūs prisiimti atsakomybę už kito žmogaus gyvenimą, ar atsakyti į pikta tuo pačiu yra tinkama išeitis, ko verta žmogaus gyvybė, kur yra toji riba, kada tikslas nebepateisina priemonių, ar geriau būti galingam, ar gerbiamam? Apmąstymų sukėlė ir filmo pabaigoje nuskambėjusi eilutė: „Viskas retai susiklosto taip, kaip įsivaizduojam“.
Antrasis filmas nuo valstybės klausimų perkėlė prie šeiminių santykių ir rūpesčių. Suomių režisierės Tios Kouvo filme „Laikas su šeima“ gvildenamos tarpusavio supratimo ir šeimos narių ryšio problemos, vaizduojami skirtingai į gyvenimą ir šeimos tradicijas žiūrintys žmonės, susibūrę kartu atšvęsti Kalėdas. Pamažu atskleidžiama kiekvieno herojaus pasaulėžiūra ir juos kankinančios mintys, parodoma, kaip stipriai vieno šeimos nario yda gali lemti bendrą atmosferą ir sugadinti šventę, nors visi, gal ir nenoromis, tačiau stengėsi sukurti Kalėdų stebuklą. Susibūrus visiems šeimos nariams tenka mandagiai išklausyti kiekvieno jų pasiekimus darbe, mokykloje, kasdieniame gyvenime, tačiau atrodo, kad filmo šeima pernelyg vieni kitais nesidomi, tik ir laukia, kada šventės praeis ir bus galima važiuoti namo. Nepaisant to, norima padaryti įspūdį kaimynams, parodyti jiems, jog šeima yra didelė ir darni, visi laimingi, mylimi ir mylintys. Kalėdų scenai pasibaigus žiūrovai nukeliami į kasdienį kiekvieno herojaus gyvenimą ir kasdienius rūpesčius, tačiau filmo pabaigoje visi šeimos nariai ir vėl susirenka į tą pačią vietą, kurioje filmas ir prasidėjo – į trobelę miškuose pas senelius. Tiesa, šįkart jie atvyksta visai ne Kalėdų švęsti.
Abu filmai sukėlė daug minčių ir diskusijų su drauge juos žiūrėjusiais žmonėmis. Tai kūriniai, leidę pabėgti nuo savos kasdienybės ir trumpam leistis į skirtingų kultūrų, skirtingų požiūrių ir tradicijų įvairovės kupiną kelionę. Tuo „Scanoramos“ filmai ir žavi, dėl to į šį festivalį norisi sugrįžti vėl ir vėl.
Daugiau informacijos apie filmą „Pažadėtoji žemė“: https://scanorama.lt/lt/edition/2023/films/pazadetoji-zeme
Daugiau informacijos apie filmą „Laikas su šeima“: https://scanorama.lt/lt/edition/2023/films/laikas-su-seima
Švedų kalbos lektorė Indrė Bagdžiūtė
Atgal į sąrašą 