Per Petterson, šiuolaikinis norvegų rašytojas, mums jau pažįstamas iš romano „Vogti arklius“. „Mano likimo broliai“ – antra į lietuvių kalbą išversta šio autoriaus knyga. Romanas anotacijose pristatomas kaip išsiskyrimo, bet kartu ir kelionės romanas. „Labai vienišos, labai komplikuotos labai susipainiojusio vyro kelionės po savo atmintį, bandant įveikti savo dabartį. Arvido Janseno krizė – kiekvieno vyro krizė, žmogaus, praradusio ir šaknis, ir šeimą, atkirsto nuo savo vaikų,- kiekvieno jo likimo brolio, liūdnai sėdinčio bare prie akvavito taurės. Tačiau ši kelionė, kad ir kokia varginanti ir klampi, atveda į jausmą, jog viskas gali būti kitaip“. Gana tiksliai apibūdinta knyga. Tik kažkodėl skaitydama nepajutau, „kad viskas gali būti kitaip“…
O knyga puiki. Pirmiausia dėl to, kad savo istoriją pasakoja vyras, patyręs didžiulį sukrėtimą: kelto avarijoje žuvo jo tėvai ir du broliai, o netrukus žmona pareiškė, kad jo, Arvido Janseno, nebemyli ir, pasiėmusi tris jų dukras, išsikrausto iš namų. Istorija būtų gana banali, nes tokių šeimų pasaulyje milijonai, tačiau mano manymu, ji išskirtinė, nes leidža mums suprasti išgyvenimus vyro, palikto ir pažeminto, nesugebančio susidoroti su savo jausmais. Neverta kalbėti apie skyrybų priežastis (jos visų besiskiriančių panašios), neįdomi ir skyrybų anatomija (ji taip pat visų vienoda). Autorius ir nevargina mūsų tokiomis detalėmis. Jis fokusuojasi tik į paties Arvido Janseno išgyvenimus.
Arvidas, panašiai kaip Karlas Uvė Knausgordas romane „Mano kova“, atviras ir nuoširdus ( „Buvo šaltas ruduo, pirmasis be Tiuridos. Dažnai jaučiu šaltį. <…> prasimerkęs po trumpos akimirkos suvokdavau, kaip viskas yra iš tikrųjų. Kad guliu ten vienas“). Arvidas Jansenas jautrus, bet nedeklaruoja savo jausmų, nes to ir nemoka daryti (o juk dažniausiai tokie yra mūsų, šiaurinių kraštų, vyrai). Jis geria, ieško vienos nakties nuotykių su moterimis, galvoja apie savižudybę, bet nesipriešina kad ir buvusiai žmonai. Ir dar be kaltės prisiima kaltę („Akivaizdžiai buvau kaltas, taip manė visi esantys kambaryje, aš tai jutau, ir jie, ko gero, buvo teisūs, nes mano kaltė kadaravo kambaryje it šydas; tik man nepavyko išsiaiškinti, kuo būtent kaltas“). Nutraukti ryšius su buvusia žmona yra sunku, kartais net nepakeliamai sunku, ypač vyrams, kurie nesusigaudo moterų manipuliacijose („Norėčiau, kad liktum, pakartojo ji, noriu su tavimi aptarti vieną dalyką, aš nieko neturiu, pasakė ji jau antrą kartą tą dieną, ir aš ūmai pajutau jai trauką“). Kartais jam pasisekdavo pasipriešinti, „ir pasakiau: po velniais, Tiurida, nelįsk prie manęs su savo problemomis. Ir aš kalbėjau rimtai, nenorėjau su tuo turėti nieko bendro.“
Netrukus po skyrybų žmona nebeleido mergaičių pas tėvą, nes šis kartą vairuodamas neatsakingai, vos nepadarė avarijos. Tada dukra Vigdisė patyrė smegenų sutrenkimą. Arvidas labai myli savo dukras, ilgisi jų : „Pirmąjį pusmetį jos atvykdavo kas antrą savaitgalį ir kai kuriais trečiadieniais, bet šiaip jei atsikėlęs norėčiau nueiti į svetainę, <…> nesutikčiau nė vienos, ir visa šita tuštuma prisiklijavo prie sąmonės, ėmiau bijoti būti namuose“. Kita vertus, jis gali elgtis ir nebūtinai teisingai: „Tarpušvenčiu sulaukiau Vigdisės skambučio, ir nesvarbu, kodėl jos nepanoro atvažiuoti, pasijutau įskaudintas ir visą sausį neįstengiau kalbėti nė su viena iš jų. Priminė nepaprastąją padėtį. Telefonas skambėjo, bet aš nekėliau. Nežinau, ką jos apie tai mąstė, o Tiurida visada suprato kaip ženklą, kad man nerūpi“.
Praėjo penkeri metai, atrodo, skausmas praeity. Bet čia romanas nesibaigia – dar liko vienas skyrius, gal net pats esmingiausias. Arvidas susitinka su savo vyriausia dukra Vigdise. Susitinka buvusios žmonos prašomas. Kad palydėtų merginą į ligoninę, psichikos ligų skyrių. Vigdisę kamuoja panikos priepuoliai ir jai būtinas gydymas. „Tau, Arvidai, bus lengviau tai padaryti, pasakė ji, nes esi nutolęs nuo jos. Jai atitraukus ranką, pagalvojau: kaip suprasti „nutolęs“? Argi nesikalbėjau su Vigdise kone kas antrą dieną telefonu? Argi ji nebuvo man artima kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę per tuos šešiolika metų nuo tada, kai vos negimė ant galinės taksi automobilio sėdynės pakeliui į ligoninę kažkur kitoje miesto pusėje, vakarinėje jo dalyje, ir kas tada laikė ją ant rankų, delnuose, tokią mažutę ir lengvutę, jei ne aš?“
Mūsų visuomenėje galioja stereotipai, kad jautrios ir pažeidžiamos tiktai moterys, todėl jos reikalingos visuomenės gynybos. Tai moterys drąsiai neria į savarankišką gyvenimą ir prisiima atsakomybę už vaikų ateitį, nes juk jos MOTINOS, vadinasi, žino geriau (?) Tai joms suteikta teisė nuspręsti, kas geriau jų vaikams po skyrybų, kada jie gali matytis su tėvu, o kada ne. O ką jaučia paliktas ir atskirtas nuo vaikų vyras, kokį pažeminimą ir kokią vienatvę? Ak, moterys, stiprios ir savarankiškos, todėl galingos ir visada teisios, jeigu žinotume, kaip mūsų apsisprendimai ( toli gražu ne visada teisingi) keičia mūsų vyrų ir mūsų vaikų gyvenimus… Ir kai norime apsaugoti vaikus, ar iš tiesų juos apsaugom? Antraip suaugę mūsų vaikai neišgyventų psichinių traumų. Ar ne dėl mūsų pačių kaltės?
Irma Skaitė
Atgal į sąrašą 