Norvegų literatūros apžvalga

2023-12-28

"Norvegų literatūros apžvalga" straipsnio paveikslėlis

   Pati populiariausia ir daugiausiai lietuviškų leidimų ( net septynis) sulaukusi yra Herbjørg Wassmo Dinos knyga (1989). Šis kūrinys be galo populiarus. Ir ne tik Lietuvoje. Išversta į daugybę kalbų. 2002 metais ekranizuota. Prisimenu, su kokiu įdomumu prieš 20 metų skaičiau šią knygą. Neabejoju, kad ji patiktųa ir šiandien. Bet, anot Jurgos Bartkevičienės, parašiusios mokslinį darbą „Skandinavų literatūros recepcija Lietuvoje: istorija, vertimai, bibliografija“ ir publikuotame 2009 m.,  kitoms trilogijos apie Diną dalims (Karnos kraitis ir Laimės sūnus) tokio susidomėjimo sukelti nepavyko, nes jos pirmosios dalies jėgos ir daugiaplaniškumo neišlaikė. Nepaisant to, jog kiti Herbjørg Wassmo kūriniai neprilygsta Dinos knygai , ji skaitoma ir skaitytojų labai mėgstama.

  Lietuviškai galime paskaityti nemažai kitų Herbjørg Wassmo knygų:  Septintas susitikimas,  Stiklinė pieno, Tora, Dinos testamentas, Tos akimirkos. Kai atšiauri pati…, Šimto metų istorija, Namas su stiklo veranda. Gal irne visas išvardinau, bet paskutinioji mano perskaityta H Wassmo knyga – Bėgimas nuo Franko – maloniai nustebino. Vieniša moteris Sanė, susidėjusi su vedusiu vyru, – visiška žanro klasika. Tema man neįdomi, tad norėjau knygą padėti atgal į lentyną. Tuo labiau, kad ir šalutinės temos gana nuvalkiotos: mergaitė, užaugusi vaikų namuose, nesugebanti susivokti savo jausmuose, nes yra nuolatinėse vyro – tėvo paieškose, todėl priima Franko (meilužio – apgaviko) melą ir pažadus, nes nori juo tikėti. Be to, kaip tipiškame psichoanalizės romane jos asmenybė susidvejina ir Sanė gyvena nuolat ginčydamasi su  savo antrąja„aš“ (Frida).  Maža to, Sanė nuolat leidžiasi į gana banalų ir lėkštą filosofavimą. O tai irgi erzina. Bet knygą aš perskaičiau iki galo. Kažkas joje buvo patrauklaus. Sunku nusakyti kas, bet pirmoji kilusi mintis, kad H.Wasmo knygose vis dar ieškau tos tvirtos nuožmios moters – Dinos, kurios paveikslas pakerėjo ne mane vieną. O čia – Sanė, silpna ir patikli, nors kartais be galo drąsi ir net įžūli, ji ieško siužeto savo naujam romanui ir meilės kaip išsigelbėjimo nuo vienatvės. Ir man patiko šis moters paveikslas. Tai XXI – ojo amžiaus moteris – savarankiška ir vieniša, ištroškusi meilės, bet nepakenčianti veidmainystės. Ir Sanė galiausiai išmoksta  tiesiog būti savimi. Tai knyga apie šiuolaikinę moterį, rašytoją. Tad negaliu nesutikti su J.Bartkevičiene: „Wassmo kūrinių adresatas labai platus, nes naujos knygos skiriasi nuo senesniųjų, ne tik temomis, bet ir raiška. Galimybė patirti kažką nauja žavi skaitytojus ir leidžia Wassmo kūrybai sėkmingai plisti per kalbines užtvaras.“

   Tarp populiariusių Lietuvoje yra rašytojas bei pilietinis aktyvistas Jostein Gaarder, labiausiai žinomas kaip knygų vaikams ir jaunimui autorius. J. Gaarder yra parašęs virš 20 knygų, žinomiausia – 1991 m. pasirodęs filosofinis romanas „Sofijos pasaulis“, kuriame be galo įtraukiai pasakojama Sofijos kelionė per filosofijos istoriją – nuo Sokrato iki Jean Paule Sartre‘o laikų. Ši knyga tarsi moko, kaip reikia taisyklingai kelti klausimus ir rasti į juos atsakymus. „Sofijos pasaulis“ išverstas į daugiau nei 60 kalbų, parduota daugiau nei 50 milijonų šios knygos egzempliorių. Ši knyga lietuviškai perleista berods keturis ar penkis kartus.

   Dar vienas norvegų rašytojas, į kurį verta atkreipti dėmesį – Per Petterson. Lietuvių skaitytojams jis yra žinomas dėl prieš penkiolika metų išleisto romano „Vogti arklius“, o šiuo metu knygynuose galima rasti jo naujausią lietuviškai išverstą romaną – „Mano likimo broliai“. Kaip rašytojas, P. Petterson debiutavo gana vėlai – būdamas 35-erių. Prieš tapdamas rašytoju jis dirbo bibliotekininku, vertėju ir literatūros kritiku. Knygoje „Mano likimo broliai“ jis žvelgia į kankinančią vienatvę, žmonių nereikalingumo jausmą, ryšius su buvusiais mylimaisiais, artimųjų praradimą ir moko skaitytojus įveikti dabartį per praeities skausmus, vardan šviesesnio rytojaus. Tai puiki knyga, kuriai reikia atskiro straipsnio, atskiro aptarimo. Tą pasižadu padaryti iškart po Naujųjų.

  Knygų apžvalgose randu ne vieną puikiai skaitytojų įvertintą lietuvių kalba  išleistą norvegų autorių: Ingvar Ambjørnsen, („Vaizdas į rojų“, Karalienė miega“, Kraujo broliai“), Linn Ullman („Palaimintas vaikas“), Torgrim Eggen („Dizaineris“), Marita Fossum („Įsivaizduok“), o Asne Seierstad romanas „Kabulo knygininkas” tapo viena iš skaitomiausių norvegų autorių kada nors parašytų knygų  visame pasaulyje. Taip pristatoma ši knyga spaudoje. Deja, nė vieno iš paminėtų romanų knygynuose rasti nepavyko. Nebent tarp senų skaitytų knygų. Iš tiesų, jos seniai išleistos, bet naujai neperleistos. Smagu, kad nors norvegų literatūros klasikai sugrįžta. Štai ir dabar knygynuose galime nusipirkti pirmą kartą lietuviškai išverstą ir išleistą Knuto Hamsuno romaną „Žemės syvai“. Už jį rašytojui ir buvo skirta Nobelio premija.

   Apie detektyvus jau rašiau,  Nobelio premijos laureatus minėjau, apie Jon Fosse apysakas taip pat. Šiaurės kryptimi tinklapyje galite paskaityti apie kitus norvegiškus romanus – pirmiausia Karl Ove Knausgård „Mano kova“. Penkis šio ciklo romanus pristačiau, belieka sulaukti, kada pasirodys paskutinis, šeštasis, šio ciklo romanas. Rašiau ir apie Lars Saabye Christensen romaną „Įbrolis“, ir toliau tvirtinu, jog man tai  vienas įdomiausių ne tik norvegiškų, bet ir skandinaviškų kūrinių.

   Kol kas tiek apie norvegų literatūrą. Dar daug talentingų šios šalies rašytojų kūrinių skaitysiu, kai kurių ieškosiu knygynuose, tikėdamasi, kad pasirodys nauji puikių praeity išleistų knygų leidimai. Kviečiu ir jus sekti naujienas. Žinoma, jeigu norvegų literatūra jums patiko.

Irma Skaitė

Komentarai uždrausti.

Susidomėjote? Registruokitės į kursus:

    ĮmonėPrivatus asmuo