Kultūra: Torgny Lindgren. „Kamanių medus“

2022-05-06

Torgny Lindgren – šiuolaikinis švedų rašytojas, miręs 2017 m. Lietuvių kalba išleista ne viena šio rašytojo knyga. Torgny Lindgren apdovanotas aštuoniomis literatūros premijomis, 1991 m. išrinktas į Švedų Akademiją, buvo Nobelio premijos komiteto narys.  Romanas „Kamanių medus“ (1995 m.) yra gavęs prestižinę Augusto premiją, o į lietuvių kalbą išverstas Zitos Mažeikaitės ir išleistas Almos literos 1997 m. Lietuvoje romanas tapo itin aktualus, kai režisierius Algimantas Puipa pagal šią knygą 2019 m. pastatė tikrai gerą filmą ir parodė jį Lietuvos žiūrovams.

Romano siužetas nesudėtingas: tai pasakojimas apie du brolius, gyvenančius viename kaime, tačiau jie taip nekenčia vienas kito, kad net numirti negali, kad kitas nesidžiaugtų. O nuožmi neapykanta kilo seniai, jaunystėje, iš meilės vienai ir tai pačiai moteriai.

Romane trys veikėjai: Olofas, jo brolis Hadaras ir moteris, hagiografinių knygų (apie šventųjų gyvenimą) rašytoja. Ji skaito paskaitas „Apie šventuosius ir kvailius“. Pradėkime nuo jos.

Ši moteris brolių gyvenime atsirado netikėtai, per atsitiktinumą. „Ji buvo vieniša keturiasdešimt penkerių metų moteris, atvykusi iš pietinės krašto dalies, ji rašė knygas apie meilę, mirtį ir šventuosius, tų jos knygų beveik niekas neskaitė, per savo paskaitas ji kalbėdavo tokiu liūdnu, niurzgiančiu ir vienodu balsu, jog niekada nebūtų sugebėjusi ko nors įtikinti. Ji buvo nebepataisomai liesa ir prakauli“.  Ir štai šiai neišraiškingai būtybei (romane ji net vardo neturi) pasitaikė didi proga (tarsi Dievo siųstai) atlikti misiją – išgelbėti ar bent padėti klystančiai sielai. Netikėtai jai suteikta kilni galimybė  dviem sunkiai sergantiems ir vienas kito nekenčiantiems broliams padėti pasiruošti mirčiai. Juk taip elgėsi jos rašomos knygos herojus – šventasis Kristoferis. Ir čia ji su šventojo Kristoferio uolumu imasi Hadaro, o paskui ir Olofo: tvarko jų buitį, atlieka kūniškas procedūras nuolankiai ir net su pavydėtinu stropumu. Užsilieka ji pas brolius ilgam, nes vieną rytą gausiai pasnigus, keliai tapo neišvažiuojami. Ir tai nėra jos pasirinkimas, greičiau, atsitiktinumas, vadinasi, likimas. Bet kita vertus, palengvinti sunkią senukų senatvę, o gal ir sutaikyti brolius ji imasi pati, niekieno neprašoma. Toks jos pasirinkimas.

Hadaras – vyresnysis brolis, pas kurį ir apsistoja rašytoja. Atšiauriame krašte ir žmonės atšiaurūs. „Aš buvau pradėtas po žardais, po žardo kartimis, tėvas parodė man tą vietą. Penkiasdešimties pėdų ilgumo žardas! Vienuolikos pėdų kuolai, įsivaizduoji, kokia aukštybė!“, – prisipažįsta Hadaras. Keistos aplinkybės, kurių romane yra ne viena, liudija gyvą, vis dar egzistuojantį skandinaviškų sakmių ir mitų pasaulį. Pasaulį, kuriame gimsta didvyriai ir herojai, keistuoliai ir nevykėliai, mistiški ir nerealūs. Juk Hadaras norėtų, kad jį „palaidotų palei pelkę, po vilkų egle su šarkos lizdu viršūnėje“. Ir pyktis, ir neapykanta, ir meilė – vienodai stiprūs herojų išgyvenimai.

Tiesą sakant, keistuoliai  visi šio kaimelio gyventojai. Bet kitokie jie ir negali būti gyvendami tokioje atšiaurioje vietoje. „Šis gamtovaizdis – sniego, šerkšno ir ledo gurmanui, taip pat tam, kas garbina aukštas, išlakias smuikines egles, tankius šepšynus, akmenų krūsnis, klampius dumblynus ir ledinius šaltinius“. Kita vertus, romane įvardijamos labai realios brolius kamuojančios ligos. Hadaras prisipažįsta: „Man vėžys, o jam – širdis. Vėžys gal baisesnis, bet širdis kaip grybas, ištyžta ir kas iš jo belieka.“ Šis faktas tik sustiprina argumentus tarp konkuruojančių brolių – kuris pirmas numirs? Praeities šmėklos, atšiaurus nuožmumas, negebėjimas atleisti žlugdo brolių gyvenimus, pasmerkia juos visiškai vienatvei. Ir čia skaitytojui tampa svarbus tik vienas klausimas – kas dėl to kaltas? Žmogus ar gyvenimo aplinkybės?

Į šį klausimą padeda atsakyti žinojimas, jog  T.Lindgren – egzistencialistas, savo kūriniuose sprendžiantis kaltės ir likimo problemas. Neišsiaiškinus pagrindinių egzistencializmo pasaulėžiūros principų, sunku būtų suprasti šį romaną.

Pagrindinis egzistencialistų tikslas – paaiškinti žmogaus buvimą ir vietą pasaulyje. Anot jų, žmogus pats apsisprendžia ir visiškai atsako už savo poelgius. Žmonių santykiuose nėra tarpusavio supratimo. Kiekvienas iš mūsų pasmerktas vienatvei. Neegzistuoja jokios moralinės vertybės. Žmogus pasaulyje laikinas. Tai žmogui sukelia nerimą, siekį gintis ir priešintis. Žmogus jaučia egzistencinę kaltę.

Hadaras sako: „Galima pagalvoti, kad tave čia atsiuntė pats Dievas. Mūsų pakrašty dar niekas nematė tokio žmogaus. Bet juk Dievo nėra. Mielaširdystės taip pat nėra. O vis dėlto“. Tas „o vis dėlto“ ir įvyko. Nepažįstamoji prisiėmė savo egzistencinį vaidmenį – padėti šiems abiem ligotiems ir piktiems broliams numirti. Atrodo, kad šis vaidmuo moteriai galų gale jos gyvenimui suteikė prasmę. Gal toks Dievo planas („Kaip Dievas galėjo atsiųsti mane, jei jo nėra?“). Taip aiškina ir Polis Sartras: norint sužinoti apie save tiesą, reikia pabūti kitu. Tas kitas yra nepriklausomas nuo mano egzistavimo, netgi nuo man būdingo savęs pažinimo. Tai mums leidžia suprasti, kas slepiasi po labai skambiais žodžiais „baimė“, „vienišumas“, „neviltis“.

Romanas keistas, rūstus, kai kurie jo epizodai net šokiruoja, kai kurie sukelia šleikštulį, pavyzdžiui, kai moteris padeda Hadarui atsikratyti „kūno skysčių“ – spermos, o Kasparas reikalauja, kad ji paragautų pūlių iš jo vočių.  Bet čia irgi egzistencinio požiūrio į žmogaus gyvenimą išraiška. Egzistencialistai naudoja ekskrementus  kaip metaforą, taip pažemindami žmogaus egzistenciją ligi žarnų ir išmatų. Romane moteris ir šį išbandymą išlaiko. Juk ji beveik šventoji, ir tai jos pasirinkimas. Ji klausosi brolių istorijų, bet nė vieno nesmerkia, neteisia. Ji nesistebi ir nesipiktina. Ir tai egzistencialistams būdinga pažiūra. Prisiminkime, jog pagrindinis egzistencialistų tikslas – paaiškinti žmogaus buvimą ir vietą pasaulyje. Egzistencialistai teigia, kad chaotiškas daiktų pasaulis yra priešiškas žmogaus sąmonei. Aplinka žmogui neturi jokios prasmės. Individo likimas ir charakteris priklauso tik nuo paties žmogaus, žmogus pats apsisprendžia ir visiškai atsako už savo poelgius. Žmonių santykiuose nėra tarpusavio supratimo. Kiekvienas iš mūsų pasmerktas vienatvei, neegzistuoja jokios moralinės vertybės, žmogui negalima primesti jokių gyvenimo normų, nurodinėti, kaip jam reikia elgtis.

Štai tokios sudėtingos romano prasmės. Verta pažiūrėti filmą „Kita tylos pusė“, nors režisierius Algimantas Puipa pateikia savo romano interpretaciją, bet „Kamanių medus“ skaitytojui gali tapti aiškesnis. O gal ir painesnis. Bet juk tokia meno prigimtis – sukelti mintis, jausmus, priversti ieškoti savo klausimų ir savo atsakymų į juos. O kodėl romanas vadinasi „Kamanių medus“, tikrai surasite perskaitę šią nedidelės apimties knygelę.

Skaitytoja ir Knygų iš šiaurės bendruomenės moderatorė Irma Urbanienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Susidomėjote? Registruokitės į kursus:

    ĮmonėPrivatus asmuo