Kultūra: Susanne Jansson ,,Aukojimo pelkė“

2022-08-12

Tai debiutinis švedų žurnalistės ir fotografės Susanne Jansson romanas. Jį išleido Baltos lankos 2018 m. Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. Knyga debiutinė, vadinasi, reikia stebuklo, kad sudrebintų detektyvinio pasaulio padangę, o prisiminus Dalios Satkauskytės žodžius, sukurti gerą detektyvinę istoriją reikia didelio meistriškumo. Bet bandymas įdomus.

Romano siužetas nėra labai originalus: pagrindinė veikėja Natali Striom atvyksta į gimtinę, kurioje po kažkada įvykusios nelaimės niekada nesilankė. Kaip dažniausiai būna romanuose, vaikystės vietos sukelia prisiminimus, kartais, kaip Natali atveju, labai skaudžius. Bet žmogų traukia dar kartą išgyventi vaikystėje patirtą siaubą tikintis taip išsigydyti nuo slegiančios prisiminimų naštos. Būdama vaikas Natali išgyveno ne vieną mirtį: abiejų savo tėvų, geriausios draugės sesers. O dabar dar vos nežuvo jaunuolis, kuriam ji pajuto švelnius jausmus. Dėl susiklosčiusių aplinkybių Natali, pelkių biologė, tampa ir nusikaltimų, įvykusių pelkėje, liudininke ir taip padeda išaiškinti nusikaltimą. Romano idėja gera: pelkės atvilioja Natali aiškintis praeitį, tačiau čia ji suranda ir ateitį – išsivaduoja iš košmarų, kamavusių daugel metų, sužino tiesą apie savo tėvų žūtį ir suranda meilę.

Antroji paslaptingos pelkės tyrinėtoja ne savo valia tampa policijai padedanti fotografė menininkė Maja. Jos vaikystė taip pat praėjo šiose vietose šiaurinėje Švedijoje. Maja, kaip menininkė, domisi kultūromis, susijusiomis su anapusiniu pasauliu. Sužinojusi, jog kažkada šiose Mosmarkeno pelkėse dievams būdavo aukojami žmonės, susidomi šiomis istorijomis. Fotografės personažas įdomus. Greičiausiai tai pačios autorės prototipas.

Apie nusikaltimus pelkėje sužinome iš abiejų moterų.  Natali savo vaikystės prisiminimus pasakoja ligoninėje komos būsenos draugui Johanesui, o Maja miestelio žmonių istorijas sudėlioja iš jų pačių papasakotų prisiminimų nuotrupų. Ir tai įdomu.

Taigi detektyvo centre – ne policijos tyrėjas, išaiškinantis nusikaltimo vykdytojus, bet dvi moterys, iš kurių tik Maja susijusi su Švedijos policija. Ir toks sprendimas gana originalus.

Esu jau rašiusi apie tai, kad detektyvai pateikia nemažai gyvenimo realijų, nes tik taip detektyviniai pasakojimai  gali būti įtikinami. Šiame romane pateikta žinių apie pelkes, nes Natali – biologė, matuojanti šiltnamio efekto dujas pelkių gelmėse. Štai ji pasakoja: „Yra daug įvairaus tipo pelkių, bet paprastai jos skirstomos į aukštapelkes, liūnus ir durpynus. Aukštapelkė priklauso nuo atmosferos kritulių, nes yra visiškai izoliuota nuo gruntinio vandens“ ir t.t. Naudingos žinios, tik gaila, kad aprašymas greičiau primena enciklopedijos pastraipą, o ne gyvo žmogaus kalbą. Tokiu pačiu moksliniu stiliumi pasakojama apie kerpes, dumblius ir kt.

Majos žvilgsnis į pelkę – tai menininkės mistikės žvilgsnis: „Kai pelkė ištisais tūkstantmečiais buvo laikoma vietove, turinčia sielą, ji sunkiai apibūdinama ir priskiriama kokiais nors kategorijai. Vandeninga nenaudojama niekieno žemė, nevaldoma žmonių. Joje slypintys jėgos šaltiniai gyvavo ir viliojo; ėmė sau tai, ko jiems reikėjo, ir davė tai, ką norėjo. Riba tarp žemyno ir jūros, tarp sausumos ir drėgnumos, minkštumo ir kietumo. Riba tarp gyvybės ir mirties“. Galėtų būti įdomi dviejų moterų skirtingų pažiūrų priešprieša, bet ši siužetinė linija taip ir lieka neišvystyta.

Kad galima būtų nusakyti pagrindinę romano mintį, reikia trumpai aptarti dar vieną veikėją – nusikaltimo katalizatorių. Tai Joranas Dalbergas, vaiduoklių tyrinėtojas, šventai tikintis jų realumu: „Keblumas tik toks – vaiduokliai neturi smegenų, tad neapskaičiuoja ir nepasinaudoja aukos mirties akimirka, kad perimtų jų kūną ir sielą“. Dalbergas – žmogus, kuriantis baugias istorijas ir jomis tikintis, tokiu būdu verčiantis ir kitus lengvatikius jomis tikėti. Kaip sako Maja,  išprusę idiotai patys pavojingiausi.

Sakyčiau, romanas ir yra apie tai, kokiais lengvatikiais tampa žmonės, kai klausosi tik savo jausmų, nebandydami aplinkos suprasti protu. Nebelieka vietos realybei, kai žmogų apima sielvartas, o šalia atsiranda mistikos ir paslapčių kurstytojų. Mintis teisinga ir aktuali visais laikais.

Skaitytoja ir Knygų iš šiaurės bendruomenės moderatorė Irma Urbanienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Susidomėjote? Registruokitės į kursus:

    ĮmonėPrivatus asmuo