Noriu pristatyti du kultūros reiškinius. Pirmą – Europos kino apdovanojimų ceremoniją Reikjavike. Antrą – neseniai pasirodžiusią knygynuose Jono Ohmano (Jonas Öhman) knygą „Donbaso džiazas“. Iš pirmo žvilgsnio jų niekas nesieja. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Pradėsiu nuo pradžių.
Š.m. gruodžio 10 d. Islandijoje, Reikjavike, įvyko Europos Kino Akademijos apdovanojimų ceremonija. Šmaikštūs islandai šiame iškilmingame renginyje taip pristatė savo šalį: „Islandijoje ne tik šalta ir tamsu, bet ir labai labai labai brangu“. Islandai humorą supranta ir moka pajuokauti. Lengva ir nuotaikinga atmosfera, daug šviesų ir gražių išsipuošusių žmonių. Ekrane stebėjome įvairių žmonių grupes, aptariančias nominacijom pasiūlytus filmus: pagyvenusių žmonių grupelė karšto vandens baseine, Islandijos klubo krepšininkai, neįgalių žmonių būrelis – visi jie tarė savo svarų žodį renkant geriausius filmus įvairioms nominacijoms. Šis renginys, jau 35 kartą pristatomas Europai, atskleidė tikrąsias europines vertybes: demokratiškumą, toleranciją ir nesuvaidintą empatiją. Lietuviai čia taip pat dalyvavo: ir lietuviai krepšininkai, žaidžiantys Reikjavike, ir aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, paskelbusi geriausios komedijos nominantą. O svarbiausią apdovanojimą už geriausią Europos dokumentinį filmą „Mariupolis 2“ gavo lietuvių režisierius Mantas Kvedaravičius. Europos Kino Akademijos statulėlę atsiimti ant scenos užlipo režisieriaus dukra. Manto Kvedaravičiaus nebėra tarp gyvųjų. Jis buvo nužudytas Ukrainoje. Jo draugai baigė montuoti filmą. Beje, šią nominaciją paskelbė ukrainiečių aktorė. Štai jums ir pasaulis, susitraukęs į metaforiškai apibrėžtą erdvę: Islandijoje renginy ukrainietė aktorė paskelbia apdovanojimą lietuvių režisieriui už jo sukurtą dokumentinį filmą apie kraupų ir neteisingą karą Ukrainoje, kuriame jis pats, jaunas žmogus, talentingas kūrėjas, žuvo. Tik tris kartus visa salė plojo stovėdama: vokiečių režisierei, scenaristei ir aktorei Margarethe von Trotta, apdovanotai už viso gyvenimo darbus, po M.Kvedaravičiaus dukters kalbos ir paskelbus apdovanojimą visiems Ukrainos prodiuseriams po vienos iš prodiuserių pasakytos minties: “Kinas gali būti stiprus ginklas. Keliaukite į kino teatrus ir žiūrėkite ukrainietiškus filmus“.
Antrasis Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykis – tai garsiausio švedo Lietuvoje ir populiariausio lietuvio Ukrainoje Jono Ohmano (Jonas Öhman)
parašyta knyga „Donbaso džiazas“. Save vyras taip pristato: „Aš iš Švedijos, bet iš Lietuvos, nors esu švedas.“ Jonas Ohmanas – ypatinga asmenybė. Jis vienas iš pirmųjų dar 2014 m. okupavus Donbasą ėmė vežti pagalbą ukrainiečių kariams. Apie savo pasirinkimą J.Ohmanas rašo: „ Kai Rusija staigiai okupavo Krymą ir įsibrovė į Rytų Ukrainą, supratau, kad kituose sąrašuose būsime mes, Baltijos šalys. To niekada nebus, pasakiau sau. Ir kartu su draugais ėmėme gabenti paramą Ukrainos kariams Donbase“. Pavydėtinas ryžtas ir drąsa. Žinoma, paprasta tik iš pirmo žvilgsnio. Jonas Ohmanas knygoje detaliai aprašo savo nuotykius keliaujant pas karius , išgyventą siaubą ir baimę šalia fronto linijos. Bet visus sunkumus padėjo nugalėti rūpestis draugais ir pažįstamais ten, Ukrainoje. Tikra, neapsimestinė empatija. Gebėjimas kitų bėdas išgyventi kaip savas. Tai labai sunku. Tai kūną ir protą alinantis darbas.
Sako, karas naikina žmoguje žmogų? Bet priklauso nuo intencijų. Ukrainiečiai kaunasi už savo žemę, už savo namus. Moralūs, ryžtingi ir pasiaukojantys žmonės rizikuoja, nes suvokia šios kovos globališkumą. Pats Jonas Ohmanas sakosi gimęs šiaurinėje Švedijos dalyje, mažame Adako miestelyje, kurį pats vadina „švedišku Donbasu“, nes ten nuo XIX a. pabaigos buvo rasta geležies rūdos ir visi miestelio žmonės dirbo geležies kasyklose. Ir dar kitų sąsajų atranda J.Ohmanas. Bet juk tai nėra tikroji priežastis, kad, rizikuodamas gyvybe, imtumeisi padėti Donbaso kovotojams. Greičiau tai jo paties paieška tų lemties ženklų, atvedusių į savanorystės kelią, pagalbos Ukrainai kelią. Tiesa, kartais švedas juokdamasis atsako ir taip: „Aš čia – už Poltavą“.
O kokios J.Ohmano sąsajos su Lietuva? „Vieną vėlyvą 1989-ųjų naktį Lenkijoje, Krokuvoje, naktiniame klube, visai netyčia, o gal tyčia, radau tai, ko man iki tol trūko“. Taip susidraugavęs su lietuvių studentais Jonas Ohmanas atvyksta pažiūrėti niekada neregėtos Lietuvos. O po Nepriklausomybės Lietuvoje paskelbimo pasilieka ilgam toje keistoje nepažįstamoje šalyje.
Šiandien sunku pasakyti, ar Jonas – lietuvis ar ne. Jis puikiai šneka lietuviškai, net knygas lietuvių kalba rašo. Gana giliai ištyrinėjęs Lietuvos istoriją, ypač pokario laikotarpį, jis sukūrė dokumentinį filmą apie partizaną Daumantą „Nematomas frontas“, apie pokarį filmą „Smogikai“. Išvertė į švedų kalbą Daumanto „Partizanus“, J.Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“. Šiandien Jonas Ohmanas gali būti pristatomas kaip vertėjas, dokumentinių filmų kūrėjas, filologas, teologas ir švedų žurnalistas. Jis yra vienas iš įkūrėjų garsiosios savanorių organizacijos „Blue/Yellow“, padedančios Ukrainos kariams. Apie visa tai galite perskaityti 2022 m. išleistoje knygoje „Donbaso džiazas“. Mano galva, knygoje svarbiausia ne meninė jos vertė, ar autentiška istorija, deja, papasakota punktyrais, fragmentiškai, ar kalba… Na, patys paskaitysite. Bet gerai, kad redaktorė neišbraukė necenzūrinių žodžių. Kartais skaitant kyla mintis, jog švedas nesupranta jų reikšmės, todėl taip drąsiai vartoja. Bet jei nebūtų tos paprastos grubios netašytos kalbos, neliktų ir to tikrumo, natūralumo. Juk kare estetikos nėra. Ne visada ji yra ir taikiame gyvenime. O tikrumo, nuoširdumo dažnai pritrūkstame.
Tai ir spręskite dabar patys: švedas atstovauja Lietuvai ir su savo draugais teikia neįkainojamą pagalbą Ukrainai kare prieš okupantus, lietuvių režisierius Mantas Kvedaravičius žūna šiame baisiame kare rinkdamas medžiagą filmui, kad visas pasaulis pamatytų okupantų žvėriškumą Mariupolyje, o po mirties gauna apdovanojimą už geriausią dokumentinį filmą Reikjavike, Islandijoje. Ir tai ne todėl, kad pasaulis mažas. Jis labai didelis, bet kartais jį susieja į vieną žmoniją atskirų žmonių likimai. Tik tie likimai ne Dievo siųsti, o pačių žmonių pasirinkti. Toks likimas pasirenkamas, nes kai kurie žmonės žymiai jautresni kitų nelaimėms.
Šiandien Ukraina yra visur: kine, televizijoje, knygose, miesto gatvėse plevėsuojančiose vėliavose, plakatuose, švieslentėse, užrašuose ant troleibusų ir autobusų. O svarbiausia – visų moralių žmonių širdyse.
Skaitytoja Irma
Atgal į sąrašą 