Kultūra: šiandien vis dar aktuali „Europa”

2023-03-17

Nors Larso von Triero retrospektyva praūžė prieš kurį laiką, surinkti tinkamus žodžius tekstui apie jo 1991 metais sukurtą „Europą“ vis dar sunku. „Europa“ stipriai skiriasi nuo kitų garsių jo filmų kaip „Šokėja tamsoje“, „Antikristas“ ar „Melancholija“. Peržiūrėjus juostą net gali kilti klausimas, ar tai tikrai to paties režisieriaus darbas? Tačiau kodėl „Europa“ yra vis dar aktuali ir virto neatrastu perlu Larso von Triero kūryboje?

Larsui von Trierui būdinga kurti trilogijas: garsioji Depresijos trilogija, nebaigta Amerikos trilogija ir Auksinės širdies trilogija. „Europa“ priskiriama pačiai pirmai trilogijai – Europos trilogijai, kurią sudaro dar du filmai: „Nusikaltimo elementas“ bei „Pandemija“. Šioje trilogijoje nagrinėjamos Europoje vyraujančios problemos, socialinės dilemos ir, žinoma, žmogaus pasirinkimai, kaip ir visuose Larso von Triero filmuose.

Pats iš savęs pasakojimas yra gana paprastas. Filmas žiūrovą nukelia į Vokietiją po Antrojo pasaulinio karo, į kurią atvyksta jaunas amerikietis Leopoldas (vaid. Jean Marc Barr). Jaunuolis įsidarbina traukinių kompanijoje „Zentropa“, kurioje dirba pirmos klasės vagono palydovu. Jis susipažįsta su Katerina (vaid. Barbara Sukowa), „Zentropos“ savininko dukra, kuri įvelia jauną vyrą į labai keistą detektyvą.

Pats filmas nufilmuotas klasikine Film Noir maniera, didžioji dauguma kadrų juodai balti. Šiame filmo pasaulyje iškyla akivaizdus Femme Fatale personažas, kuris žaidžia su pagrindiniu veikėju. Tai vienas iš retų pavyzdžių iš Larso von Triero kūrybos, kuris nešokiruos, o sukels estetinį pasigėrėjimą filmavimo manieromis, montažo manevrais ir simbolizmo pilnu scenarijumi. Galbūt skamba kiek sudėtingai, bet filmą perprasti išties nesunku, kaip ir sekti jo siužetą. Žiūrovo dėmesį išlaiko trilerio, detektyvo prisipildžiusi atmosfera.

Tačiau, kyla klausimas, kokią įtaką šiuolaikiniam žmogui daro šis filmas? Siužete vaizduojama karo nukamuota Europa, kurioje vyrauja susiskaldymas, egzistuoja tik dvi pusės: geroji ir blogoji, nusidėjėliai ir gelbėtojai. Hipnozės principu važinėjanti „Zentropa“ primena tą didingą Europos vaizdinį, bet didingumas pasibaigia ties pirmosios klasės vagonu. Kituose vagonuose spaudžiasi likusi, pavargusi, iškamuota Europa, o kiek dar jos gyventojų lieka vidury niekur, net negavę bilieto į išsigelbėjimo traukinį. Kartais traukinys sustoja plynuose laukuose, kuriuose turėjo būti miestai, tačiau karas nušlavė viską nuo žemės paviršiaus. Šiuolaikiniame kontekste, istorija tarsi kartoja pati save, žmonių neveiksnumas leidžia vystytis nežmoniškiems veiksmams, kurių padarinius turės priimti visa Europa. Šis filmas tai karo post scriptum, kurį skaitys ir mūsų karta.

Filmas neapsiriboja vien detektyvo/ trilerio linija. Veikėjų dialogai kelia žiūrovams klausimus. Kuri pusė yra teisinga? Ar tokia apskritai egzistuoja? Kaip morališkai gali būti teisinga, jog per karą žmogus prijautęs naciams, dabar perėjo į amerikiečių pusę? Ką rinktis: morališkai teisingą sprendimą ar mylimą žmogų? Į šiuos klausimus nėra ieškoma atsakymo. Jie yra užduodami, tačiau patys žiūrovai turi nuspręsti, kaip į juos atsakyti.

„Europa“ nebus lengvas filmas, kurį įsijungi, norėdamas atsipalaiduoti ir pamiršti savo problemas. Šis filmas nukels į pasaulį, kurio nebėra, o gal niekada ir nebuvo. Duos daugybę išskirtinių estetiškai malonių vaizdų, ves už rankos per painią ir įdomią istoriją ir tuo pačiu paliks galybę klausimų, į kuriuos atsakymų teks ieškoti patiems.

Agnė Zėringytė

Komentarai uždrausti.

Susidomėjote? Registruokitės į kursus:

    ĮmonėPrivatus asmuo