Kasdienybė – žodis, turbūt dažniausiai vartojamas neigiamame kontekste, kalbant apie nuolatos slegiantį darbą, namų tvarkymą, maisto gaminimą, sąskaitų mokėjimą ar rūpinimąsi vaikais. Kai aplinkui tiek darbų ir užduočių, kai nieko nespėjam, pasimiršta, koks gyvenimas gali būti spalvotas ar pripildytas lengvumo jausmo.
O jeigu kasdienybė būtų tokia: nukrenti ant grindų, nesugebi nei atsikelti pats savomis jėgomis, nei išsikviesti pagalbos? Esi priverstas klausyti savo kaimynų apkalbinėjimų apie tave ir tavo ligą balkone. Nori susitikti su mergina būtent šiandien, bet tavo asistentei tinka galbūt antradienis arba trečiadienis. Pagaliau, išvaręs į kelionę nuo namų iki traukinių stoties, džiaugiesi savo maža pergale taksisto automobilyje, rėkdamas visu balsu pravirais langais Freedom! (angl. laisvė), kad sugebėjai nieko nebijodamas ištrūkti į platųjį pasaulį.
Atrodo, tokie maži dalykai, kaip mūsų juslės, galimybė judėti ar matyti mums taip aiškiai suprantami, jog neįvertiname jų viso potencialo bei to, kad jas turime. Tokios mintys aplanko pasižiūrėjus naujausiąjį suomių režisieriaus Teemu Nikki filmą Neregys, kuris nenorėjo matyti „Titaniko“ (suom. Sokea mies, joka ei halunnut nähdä Titanicia, 2021). Tai dar vienas iš šiaurės šalių filmų, kuris verčia jausti keistai ir nepatogiai (tai – dažniausiai klijuojamos etiketės), tačiau tuo pačiu metu labai švelniai įsipaišo tarp kitų sukurtų filmų.
Filmas pasakoja apie išsėtine skleroze sergantį Jaakko (vaidina Petri Poikolainen). Jo kasdienybė – neįgaliojo vežimėlis, namai, lova ir Sirpa. Pastaroji – jo mergina, kurios jis niekada nėra matęs, tačiau jie susiskambina kiekvieną dieną. Nors ir būdamas aklas ir neįgalus, vieną dieną jis sumano atvažiuoti pas ją į kitą miestą. Kelionė trumpa – du kartus važiuoti su taksi ir vieną kartą traukinyje. Atrodo, kasdienis dalykas, tačiau Jaakko, dėl jo negalių, tai iššūkis. Jis nenusimena: „Reikia pasitikėti tik penkiais nepažįstamais žmonėmis. Kas blogo galėtų nutikti?“
Šis filmas – penktasis režisieriaus Teemu Nikki darbas. Lietuvoje jis galbūt yra žinomas dėl filmo Migdytojas (suom. Armomurhaaja, 2017), kuris buvo rodytas kino festivalyje „Scanorama“, kaip ir jo naujausias darbas. Nors dar neteko matyti kitų jo filmų, galiu sakyti, kad tai – patyrusio režisieriaus subrandintas darbo vaisius. Jis kviečia žiūrovą pajusti Jaakko pasaulį: garsumas filmo eigoje – nepastovus, vietomis išvis jo nelieka, o pati aplinka matoma it per miglą. Objektyvas išsilaiko centre, į pagrindinį veikėją, retkarčiais įtampos momentais nukrypdamas į šoną (pvz., scenose su užpuolikais).
Žiūrint filmą atrodo, kad norisi gailėti Jaakko, tačiau jis mums to neleidžia padaryti: jo užsispyręs charakteris, geras humoro jausmas, pasitikėjimas savimi ir meilė savo dar nematytai merginai neleidžia mums nė akimirkai suabejoti jo galimybėmis ir sugebėjimais. Jis nori keliauti ir jausti pasaulį, ir jokie vagišiai ir niekšai jo nesustabdys.
Įdomus faktas: pagrindinis filmo aktorius – Petri Poikolainen – neveltui buvo parinktas šiam vaidmeniui. Iki tol, aštuonerius metus jis vaidino įvairiuose Suomijos teatruose (Seinejokio, Helsinkio ir Juveskiulės Eurooppa neljä), tačiau po kiek laiko jam to teko atsisakyti dėl atsiradusios ligos – išsėtinės sklerozės. Ši liga buvo klastinga, kadangi pasiglemžė jo regą ir pasodino į neįgaliojo vežimėlį. Neregys, kuris nenorėjo matyti „Titaniko“ yra jo kino debiutas ir galbūt paskutinis kartas, kada jis išvis vykdo aktoriaus veiklą.
Apibendrinant, Neregys, kuris nenorėjo matyti „Titaniko“ yra minimalistinis filmas, kuriame nieko smarkaus ar įspūdingo neįvyksta, tačiau priverčia pažiūrėti į pasaulį ir gyvenimą iš kitos perspektyvos, iš kitų akių – dažniausiai tų, kurios jau nebegali pasigirti geru matomumu.
Skiriu A.R.
Jokūbas Kodoras, vertėjas ir „Scanorama“ savanoris
Režisierius: Teemu Nikki
Scenarijaus autorius: Teemu Nikki
Operatorė: Sari Aaltonen
Kompozitoriai: Sami Kiiski, Heikki Kossi
Prodiuseriai: Pasi Hakkio, Jani Pösö, Niina Virtanen
Vaidina: Petri Poikolainen, Marjaana Maijala, Hannamaija Nikander, Matti Onnismaa
Atgal į sąrašą 