Kultūra: Ragnar Jonasson ,,Akinantis sniegas”

2022-09-23

Ragnar Jonasson (Ragnaras Džonasonas), g. 1976 m., – vienas žymiausių Islandijos detektyvų rašytojų, vertėjas, teisininkas, jis dėsto autorių teises Reikjaviko universitete. Romanas Akinantis sniegas parašytas 2010 m., o į lietuvių kalbą išverstas 2021 m. Knygą išleido Baltų lankų leidyba, išvertė Vaida Jankūnaitė.
Tai detektyvinis romanas, kuriame, pagal klasikinio žanro reikalavimus, tyrimą vykdo jaunas policininkas Aris Touras Arasonas, tik ką baigęs mokslus ir gavęs darbą šiauriausiame Islandijos miestelyje Siglufjordure. Tiesa, keistokas šio jauno žmogaus profesinis kelias: Aris norėjo būti filosofu, tada studijavo teologiją, bet viską metęs tapo policininku.
Atrodytų, kas gali nutikti kiekvieną žiemą užpustomame mažame ir nuobodžiame miestelyje? Deja, jaunasis policininkas patenka į tikrą įvykių sūkurį – čia, Siglufjordure, įvykdoma dviguba žmogžudystė, o dar viena išnyra neišaiškinta iš praeities. Kaip ir turi būti atšiauriame žemės kampelyje, Arį žmonės priima su nepasitikėjimu, kaip svetimą, kaip atvykėlį, kaip atsitiktinį žmogų, nesiruošiantį čia ilgėliau apsistoti. Tik Siglufjordure tokių „prašalaičių“ kaip jis ne vienas…
Atšiauri gamta taip pat jauną policininką gąsdina (“Kai toks oras, atrodo, net sienos ima spausti“). Sniego motyvas šiame romane labai svarbus: veiksmas vyksta tamsiausią metų laiką, sniegu užversti visi keliai, nepravažiuojamos gatvės, kraujo klane ant balto sniego gulinti mergina primena sniego angelą, Arį persekioja slogūs sapnai (jis sapnuoja, kad dūsta, „lyg plaučiuose kauptųsi sniegas“. Vaikiną kamuoja ir vienatvė, juo nepasitiki kolegos. Kartais jaunąjį policininką apima neviltis: „Ar tokioje vietoje kada nors ateina pavasaris?“ Bet Ario neapgauna nuojautos – jis artėja prie nusikaltimų išaiškinimo.
Taigi sniego motyvas suteikia pasakojimui paslaptingumo. Tuo labiau, kad autorius mėgsta mistiškus aplinkos aprašymus: „Kiemą supantys didingi medžiai puikavosi gražiausiais žiemos apdarais; tamsoje galėjo įgauti tikrai šiurpius pavidalus, bet dabar buvo panašesni į juokdarius nei milžiniškus trolius, balti nuo galvos iki kojų, žaismingi ir lengvi – nors kai kurias šakas lenkė sunkus sniegas“. Gerai, kad atsiranda sąmojaus („juokdarius“), nes iki Tvyn Pykso dar labai toli. Nors vėliau R. Jonasson’as vis tiek bando sukurti grėsmingą nuotaiką: komisaras Toumas sako, jog „Siglufjordure žiema visada sunki“, Arį, atidariusį duris, „pasitiko žiema visu savo grožiu arba visu siaubu“ ir t.t. Nuotaika sukurta talentingai, gaila, kad išaiškinti nusikaltimai nėra tokie dramatiški, kokių tikimės tokiame kontekste.
Romane svarbus ne tik sniego motyvas, bet ir istorinis bei meninis laikas. Veiksmas vyksta 2008-2009 m. Nuolat pabrėžiami ekonominės krizės nuostoliai – darbo pasiūla nedidelė, todėl Aris imasi net ir nepatrauklaus pasiūlymo ir iškeliauja toli į Islandijos šiaurę, namie palikęs mylimąją. Kiekvienas romano skyrius pradedamas data kaip dienoraštis (nors dienoraščio čia daugiau niekas neprimena). Pradžioje laikas minimas abstrakčiai – pavasaris, vasara. Vėliau įrašai tankėja, tampa dažnesni, o laikas suspaustas, ypač, kai Aris artėja prie nusikaltimų išaiškinimo. Tik keli skyriai yra be datų. Juose pasakojamas esamuoju laiku vykstantis nusikaltimas. Iš pradžių šis kompozicinis triukas pasirodo labai įdomus: tuo metu, kai vyksta nusikaltimas, gyvenimas miestelyje slenka lėtai, savo ritmu, autorius mus supažindina su daugybe žmonių, kurie vėliau tampa svarbūs aiškinantis nusikaltimą. O tada dar du žmonės žūna. Ir galiausiai tampa aišku, jog šis tarsi dabartyje vykstantis nusikaltimas – tai praeities įvykiai. Tad laiko nuorodos reikalingos tam, kad nesusipainiotų skaitytojas. O painiavos yra, ypač, kai tiek daug vardų ir žmonių istorijų pateikiama. Be kita ko, laiko nuorodos suteikia ir veiksmo pagreičio įspūdį.
Ragnar’as Jonasson’as, kaip jau minėjau, vienas žymiausių Islandijos rašytojų. Daugiau kaip du milijonai jo knygų parduota net 33 pasaulio šalyse. Šis romanas pateko į geriausių 2015 m. kriminalinių knygų sąrašą, paskelbtą The Independent. O Goteborgsposten pavadino rašytoją „islandiško detektyvo karaliumi“. Man patinka toks žavėjimasis savo kūrėjais. Gal ir mes, lietuviai, kada nors išmoksim didžiuotis savo meistrais ir skelbti apie tai visam pasauliui?

Skaitytoja ir Knygų iš šiaurės bendruomenės moderatorė Irma Urbanienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Susidomėjote? Registruokitės į kursus:

    ĮmonėPrivatus asmuo