Turbūt neperdėsiu pasakydama, jog Hlynuro Pálmasono šedevras „Prakeikta žemė“ (dan. „Vanskabte land”) yra vienas didingiausių filmų, parodytų kino ekrane šiais metais. Reikėtų ne vienos recenzijos, ne vienos dešimties puslapių rašymo, kad būtume pajėgūs aprėpti visus sluoksnius, kuriuos šis kūrinys atsineša kartu su savimi. „Prakeikta žemė“ – itin estetiškai išdirbtas, bet tuo pačiu ypatingai emociškai ir psichologiškai sudėtingas šedevras, kuriam reikia specialaus nusiteikimo. Galbūt apžvalgą pradedu kiek gąsdinančiais, tačiau vien pagalvojus apie šį filmą, mano oda pašiurpsta nuo didybės, kurią mačiau.
Pati filmo istorija skamba gana paprastai – jaunas, patirties neturintis danų pastorius Lukas, XIX amžiaus pabaigoje yra išsiunčiamas į tuometinę danų koloniją – Islandiją, kurioje reikia dar vienos bažnyčios. Pagrindinis veikėjas čia – naivus, niekuo nepasitikintis, kartais per daug išdidus, žiūrovui taip ir netampa patrauklus, nesinori su juo susivienyti, jam pritarti, tačiau tuo pat metu ir darosi jo gaila, nes paskirta užduotis jaunam žmogui – neįveikiama ir pernelyg sudėtinga. Pati istorija kažkuo primena skandinavų autoriaus Kimo Leines romaną „Amžinybės fjordo pranašai“, kurioje taip pat nagrinėjama ir analizuojama jauno pastoriaus kelionė jau į kitą Danijos koloniją – Grenlandiją.
Filmas buvo įkvėptas rastomis danų pastoriaus Islandijoje darytomis nuotraukomis, todėl filmo ašimi tampa Luko daromos nuotraukos. Šis filmas pats iš savęs primena nuotrauką, nes daugelis momentų fiksuojami stabtelėjimais, žiūrovui leidžiama išbūti su kiekvienu kadru, kartais net susidaro įspūdis, jog žiūrima ne į kino šedevrą, o į dvi su puse valandos trunkančią judančią nuotrauką.
Didžiulį įspūdį palieka pirmoji filmo dalis, kuri koncentruota į kelionę per Islandiją. Per ją ir atsiskleidžia visas Luko naivumas ir žmogiška vidinė kova. Pastorius nori perkeliauti šalį, ją ištyrinėti, pamatyti vietinius, kai galėjo atplaukti tiesiai į uostą laivu. Kelionės vaizdavime susiduriama su dviem kontrastais: žmogiška kančia, kuri iššaukia beprotybę bei šalia esančią pasakiškai, nenusakomai gražią gamtą, kuri didinga, verčianti sulaikyti kvapą, bet tuo pačiu giliai viduje suvokiame kokia ji pražūtinga. Ledo dykumoje, šalia ugnikalnio, upėje, uoloje ar kitoje gamtos didybės apsuptoje vietoje stovinčio Luko veidas – tai karštligės, beprotybės apimtas veidas. Net šiurpu regėti tokią kančią ir tokį grožį statomus vieną šalia kito. Per kontrastingą vaizdavimą išsakoma idėja, jog Islandija – nuostabi, tačiau pavojinga, vis dar laukinė ir neskirta būti užvaldyta žmogiškos rankos. Ji graži ir pavojinga vienu metu, o tai puikiai perteikia kadras su upės skalaujamu negyvo žmogaus kūnu.
Kita viena esmingiausių filmo akimirkų yra dano Luko ir vietinio islando Ragnaro akistata. Per šiuos du personažus išpildoma užkariautojo ir pavergtojo idėja, svetimo ir vietinio santykis. Lukas Islandijoje svetimas, jis nesupranta čionykštės gamtos, tačiau vis vien paskutinis žodis lieka jo. Ragnaras tuo metu yra vietinis, puikiai pažįstantis kiekvieną lopinėlį, itin prisirišęs prie aplinkinių vietovių, mitų, tradicijų ir toks pat atšiaurus kaip ir Islandijos gamta. Ragnaras ramiai ir šaltai reaguoja į susidariusias aplinkybes, logiškai paaiškina, kodėl negalima daryti to ar ano, kai Luko žodis vis vien lieka paskutinis ir viršiausias. Jauno pastoriaus nesupratingumas ir viršenybė bei neįsiklausymas į vietinį balsą net pareikalauja gyvybių ir tai tampa puikia nieko nesuvokiančio užkariautojo reprezentacija. Konflikto ašimi yra ir kalba – Lukas nesupranta islandiškai, keliaudamas išmoksta kelis žodžius, todėl negali susikalbėti su Ragnaru, kuris turi danų kalbos pamatus, tačiau kategoriškai atsisako kalbėti užkariautojo kalba. Pastorius itin spaudžia Ragnarą kalbėti daniškai, netgi atsisako jam padėti priimti Dievo žodį, nors būtent toks buvo jo tikslas atvykstant į Islandiją. Visu gražumu atsiskleidžia kolonizuotojo kaprizingumas, nes Lukas susibendrauja su vietiniais danais ir tikėjimas tampa iš danų – danams, o integruoti pačių islandų, kurių šalyje jie vieši ir gyvena, net nesiruošiama. Ragnaras su savo islandiškomis šaknimis ir kultūra taip ir lieka atstumtuoju bendruomenėje bei savo paties šalyje, kurioje karaliauja kolonistai.
„Prakeikta žemė“ – tai skausmingas ir nuostabus išgyvenimas, net po filmo kylančios emocijos tokios pat kontrastingos kaip ir pats filmas. Šio filmo neperžiūrėsite greitai, prabėgomis, jis reikalauja susikaupimo ir emocinio pasirengimo, tačiau tai – unikali patirtis išjausti Islandiją ir joje gyvenantį žmogų.
Agnė Zėringytė
Atgal į sąrašą 