Danų rašytojas Peteris Hoegas skaitytojams dažnai pristatomas kaip vienas garsiausių šiuolaikinių danų rašytojų. Jo knygos išverstos į daugiau nei trisdešimt pasaulio kalbų. Lietuvių skaitytojai susipažinę su keturiais šio autoriaus romanais: „Panelės Smilos sniego jausmas“, „Moteris ir beždžionė“, „Tylioji mergaitė“ ir „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“. „Panelės Smilos sniego jausmas“ ne kartą leistas Lietuvoje (1996,1999 ir 2017 m.). Vertėja Loreta Laužikaitė.
***
Po nepavykusio bandymo perskaityti gerą detektyvą (turiu minty Helene Flood „Psichoterapeutę“), nutariau sugrįžti prie dar 1997 m. perskaityto Peterio Hoego romano „Panelės Smilos sniego jausmas“. Juk jam tiek pagyrų skiriama. Štai ant paskutinio leidimo (2017 m.) knygos viršelio užrašyta: „Tai daugiau negu romanas. Tai – pati Grenlandijos dvasia moters pavidalu“. Taigi aš dar kartą paėmiau romaną į rankas.
***
Pats autorius apie šio kūrinio atsiradimą pasakoja štai tokią istoriją: „Tada aš kaip tik ilsėjausi. Iki šiol prisimenu sapną, kuris tada prisisapnavo. Sapne regėjau baltojo lokio pėdsakus sniege. Tų pėdsakų buvo tiek daug, jie buvo persimaišę. Sapne žinojau, kad esu Grenlandijoje, ir kai pabudęs tai prisiminiau, supratau, kad taip prasidės mano nauja knyga. Nesakau, mano knygos remiasi sapnais, bet tąkart vakare pagalvojau: „Šiandien susapnuosiu, kas įvyks toliau.“ Ir susapnavau, kaip aš Grenlandijoje nardau lediniame vandenyje, paneriu vis giliau, kol pasiekęs dugną randu kažką labai svarbaus. Pabudęs sėdau rašyti „Smilos“.
Neįtikima istorija. Ir net greičiausiai netiesa, bet P. Hoegas stengiasi sukurti paslaptį: paslaptinga tolimoji Grenlandija, paslaptinga Smila, narpliojanti berniuko Izaijo žūties aplinkybes, paslaptinga ir mistiška istorija, į kurią įsivelia moteris, ir nuolat pasikartojantys jos prisiminimai iš vaikystės Grenlandijoje. Be jokios abejonės, jaunos moters paveikslas labai savitas, įdomus. Trisdešimt septynerių metų Smila, vieniša ir pasitikinti savimi, labai vertina gerus rūbus ir savo išvaizdai skiria didelį dėmesį (autorius detaliai aprašo jos aprėdus, iš ko jie pasiūti, nevengia paminėti ir firmų ženklų). Ji nenori kurti šeimos, tačiau visa širdimi pamilsta dvylikametį grenlandų berniuką, apsigyvenusį su savo girtuokle motina kaimynystėje. Žuvus Izaijui Smila suvokia, kad būtent šis vaikas jos „gyvenimui teikė prasmę ir tikslą“. Kita vertus, Smila labai imlaus proto, išsilavinusi, analitiška ir įžvalgi, drąsi ir bebaimė, pasiryžusi rizikuoti net gyvybe aiškindamasi nusikaltėlius (ne tik nužudžiusius mažą grenlandų berniuką Izaiją, bet ir vykdančius nusikalstamą veiklą prieš jos gimtinę Grenlandiją), ji dažnai elgiasi kaip nutrūktgalvis stiprių pojūčių išsiilgęs vyras.
***
Smila, vieniša ir išdidi, nuolat ieško savo tautinės tapatybės: „Apsitempiu getrus, apsivelku didelį megztinį, apsiaunu aulinukus ir užsidedu Jane Eberlein parduotuvės skrybėlę, panašią į grenlandiškojo stiliaus. Dažnai sau sakau, kad visam laikui praradau kultūrinę savimonę. O kai esu pasakiusi pakankamai daug kartų, pabundu kaip šįryt tikrai ją jausdama. Smila Jaspersen – aukščiausios kokybės grenlandė.“ Arba ironizuoja: „Kalba, kad Grenlandijoje geria daug. Visai nepamatuotas nuvertinimas. Grenlandijoje geria labai daug. Todėl ir aš taip vertinu alkoholį.“ Smila vis dar neatitrūkusi nuo gamtos: „Skaityti sniegą – tas pats, kas klausytis muzikos“, „Gyvybė ir ledas daugeliu atvejų yra susiję“. Ieško Smila ir lytinės tapatybės: „Išsirinkau smokingą plačiais žalio šilko atlapais. Juodas kelnes, siekiančias vos žemiau kelių, žalias kojines ir mažučius žalius batus (tokiais avėjo ančiuko Donaldo draugužė) bei nedidelę aksominę feską išplikusiai pakaušio vietelei. Su smokingu moteriai visada iškyla problemų, ką apsivilkti ant viršaus. Užsimetu ant pečių ploną baltą Burberry apsiaustą“. Galiausiai ji atranda savyje tai, kas išties svarbu, kas ją po daugybės išbandymų atskleidžia kaip brandžią asmenybę: „Ne todėl, kad staiga tapo nesvarbu – gyvensiu ar mirsiu. Greičiau todėl, kad nesuprantu, ko ieškau. Tai ne vien Izaijas. Ir ne aš pati. Ir ne mechanikas. Ir net ne vien tai, kas yra tarp mūsų. Tai kažkas didesnis. Galbūt meilė.
Toks nevienareikšmiškas, neįprastas jaunos moters paveikslas. O atsakymas slypi pačiame romane: „Dėl moterų pertekliaus, mirčių ir skurdo, dėl grenlandams natūralaus įsitikinimo, kad kiekviena iš dviejų lyčių gali turėti savy priešingybę. Bet tada moterims tekdavo rengtis kaip vyrams ir atsisakyti šeimos gyvenimo“. Tokių tradicijų laikosi ir Smila, nors gyvena civilizuotame pasaulyje – Danijoje, Kopenhagoje. Tokia Smila, kol neįsimyli aistringa meile mechaniko. Bet gal čia ne grenlandų tradicijos, o paties Piterio Hoego teorija? Štai ką apie tai sako rašytojas 2018 m. interviu Jaspersui Reesui paklaustas, kaip jis sugebėjo įsijausti į moters vidinį pasaulį ir jį suprasti: „Mes visi skirtingi. Žinoma, dauguma žmonių tapatinasi su tam tikra biologiškai nulemta lytimi. Pavyzdžiui, aš žinau, kad esu vyras. Bet mumyse nuo gimimo užkoduoti tam tikri kitos lyties privalumai ar gebėjimai. Tobulas žmogus turėtų stengtis priartėti prie priešingos lyties ne tik išoriškai, bet ir vidumi.“
***
Bet grįžtu prie Smilos portreto. „Gailestis Arktyje neturi jokios vertės, jis greičiau reiškia nejautrumą, menką gyvūnų, aplinkos ir būtinybės supratimą“. Tokia negailestinga Smila yra savo tėvui negalėdama atleisti už mamos mirtį, bet ima globoti ir pamilsta dvylikametį kaimynų beniuką inuitą Izaiją. Smila, graži, protinga, išsilavinusi ir tėvo aprūpinta, nuolat jaučia europocentrišką, etnocentrišką civilizuoto pasaulio panieką savo mažytei tautelei: „Tyrinėjantys žmogaus kaukolę prancūzų mokslininkai Grenlandijoje susidūrė su rimta problema. Jie rėmėsi teorija, kad tarp žmogaus galvos dydžio ir jo protinių sugebėjimų egzistuoja tiesioginis ryšys. Grenlandų, laikomų pereinamąja grandimi po beždžionės, kaukolė pasirodė besanti didžiausia pasaulyje“. Tokia nuoskauda gyvena Smilos širdyje, gal dėl to priėmusi išorinę vakarietiško gyvenimo pusę (firminiai rūbai), ji neperima tokio gyvenimo būdo. Ji pažeria ne vieną priekaištą danų visuomenei: „Mano akimis žiūrint, visi Danijos gyventojai priklauso viduriniajai klasei. Tikri vargšai ir tikri turtuoliai yra tapę egzotika. Man teko pažinti nemažai vargšų, nes dalis jų grenlandai“. Ji atvirai dėsto savo poziciją: „Technikos kultūra nesunaikino Šiaurės tautų. Tai ne jos jėgoms. Bet ji tapo kosminiu ateities galimybių vaizdiniu (jis glūdi kiekvienoje kultūroje, kiekviename žmoguje) – sutelkti savo būtį apie ypatingą vakarietišką geismų ir sujauktos sąmonės mišinį. Jie nori parklupdyti kai ką kitą – didesnį, supantį žmogų. Jūrą, žemę, ledą.“ Jai nepriimtinas šiuolaikinių danų gyvenimo būdas ir vertybės: „Jeigu tokioje šalyje kaip Danija sulaukei trisdešimt septynerių, tarpais išgyvendavai be vaistų, nenusižudei, nepardavei visų trapių vaikystės idealų, tai esi pramokęs pakelti būties nelaimes“. Ir dar: „Niekada nesižavėjau tamsa. Nesuprantu danų pomėgio klajoti vėlyvais vakarais. Išeiti pasivaikščioti į akliną tamsą. Būtinai žvalgytis po žvaigždėtą dangų. Jų išvyka į mišką klausytis lakštingalos. Orientavimosi bėgimo naktį.“ Su panieka žvelgia ir į europiečių įpročius: „Mėgstu stebėti europiečius visiškoje tyloje. Jiems tyla – tuštuma su vis didėjančia įtampa, kuri ilgainiui tampa nepakenčiama“ arba „Europiečiams reikia nesudėtingų paaiškinimų. Vienaprasmis melas jiems visada tinka labiau nei prieštaringa teisybė“. Ji stipriai jaučia savo etninę atskirtį: „Nedaugelis danų gali į mane taip žiūrėti. Mano veide jie mato azijietės bruožų, ypač kai padažau po skruostikauliais“. Toks istorinis kolonijinis kontekstas romane siekia didesnių, globalesnių apibendrinimų apie civilizuoto pasaulio skolą buvusių kolonijų tautoms, apie žmogaus, atitrūkusio nuo natūralios gamtos ir negebančio jos suprasti, bet išnaudojančio jos resursus, atsakomybę, žmogaus, nebesugebančio gerbti pasaulio, nesuprantamo, atitolusio nuo vakarietiško techninio progreso, bet vis dar esančio šalia.
***
Ieškojau gero detektyvo, o radau sudėtingą romaną apie moterį, meilę, tautinę ir socialinę atskirtį, žavėjausi ( ne pirmą kartą) danų sugebėjimu savikritiškai pažvelgti į save ir į savo istoriją.
Paskaitykite “Panelės Smilos sniego jausmą”. Detektyvas puikus, siužetas supintas, netikėta pabaiga ir daug paslapčių.
Citatos iš Peter Hoeg. Panelės Smilos sniego jausmas. Vilnius 1996.
Nuotrauka Olia Gozha. Unsplash
Skaitytoja ir Knygų iš šiaurės bendruomenės moderatorė Irma Urbanienė
Atgal į sąrašą 