Kultūra: „Liūdesio trikampis“ arba cinizmas po optimizmo kauke

2023-01-21

Jei  per pastaruosius keletą mėnesių nors kartą praėjote pro kino teatrą, o galbūt užmetėte akį į kino pasaulio naujienas, tuomet tikrai, norite to ar ne, būsite susidūrę su „Liūdesio trikampiu“ – pastarųjų mėnesių vienu iš labiausiai apkalbamų objektų. Ir nors patį filmą pamačiau tikrai po didžiosios naujienų bangos, vis dėlto, noriu pasidalinti ir savo asmeniniais įspūdžiais, kodėl šį filmą pamatyti būtina.

Švedų režisierius Ruben Östlund prieš porą metų sudrebino kino pasaulį su savo filmu „Kvadratas“ apie kurį jau tada kalbėta kaip apie šedevrą. Po penkerių metų šokiruoti mėgstantis režisierius grįžo su „Liūdesio trikampiu“ – dar viena juodąja komedija, šįkart nutaikyta į aukštesniosios klasės atstovus, kurie, dėl nesuvokiamo pinigų kiekio, gyvena iliuzijose.

„Liūdesio trikampiui“ reikia nusiteikimo, nes vis dėlto filmas trunka beveik pustrečios valandos, o ir patys būsite šokiruoti. Mano seanso metu šūkčiojo ir iki ašarų kvatojo visa salė, o ir pati nepasakyčiau, kad pajusdavau kada aikteliu. Šis režisierius panardins jus į nuostabių vaizdų visumą su įtraukiančiu siužetu, tačiau bet kurią akimirką nuo jachtos siūbavimo gali pasidaryti bloga ne tik jachtos keleiviams, bet ir jums patiems.

Filmo struktūra gana paprasta, jis suskirstytas į tris dalis: pirmojoje susipažįstame su pagrindiniais filmo veikėjais, influenceriais modeliais, kurie gyvena tuštybės mugėje, o poros pažiūros išsiskiria, kai kalba pasisuka apie pinigus. Antroji dalis turbūt pati turtingiausia ne tik pinigine prasme, bet ir ironiškomis detalėmis bei absurdu, nes visus itin skirtingus veikėjus sutinkame prabangioje jachtoje, kurioje ir sukuriamas visas filmo pagrindas, pašiepiantis būtent aukštesniąją klasę. Trečiojoje dalyje viskas drastiškai pasikeičia po piratų pasikėsinimo į jachtą, kai filmo herojai atsiduria negyvenamoje saloje ir hierarchija apsiverčia aukštyn kojomis, įsigalioja matriarchatas ir kai kurių veikėjų moralė pradedama itin kvestionuoti.

Tačiau per daug nesusitelkiant į siužetą, kas šiame filme kuria ironišką vaizdą ir absurdišką puotą? Skandinavų kūrėjai jau ne kartą įrodė turintys talentą pašiepti ir kurti juodąsias komedijas vien dėl supriešinimo, kontrastų ir hiperbolizavimo. Jachtoje susiduriama su įvairiausiais pageidavimais: reikalaujama, kad būtų išskalbtos burės, kurių laive net nėra, turtinga ponia liepia, kad visas aptarnaujantis personalas mestų savo darbus ir eitų maudytis, dėl ko sugenda maistas, o audrą vainikuoja besiveržiantis tualetas ir girtų amerikiečių kapitono su marksistinėmis pažiūromis ir ruso kapitalisto diskusija. Iš smulkių detalių ir gimsta visas filmo fonas, jos sukuria pagrindą juoktis.

Apie ką šis filmas? Per vienoje iš scenų demonstruojamame madų šou, blyksintis užrašas „cinizmas po optimizmo kauke“ labai gerai apibūdina šį filmą. Pro juoką kandžiai pažvelgiama į visuomenės hierarchiją, turtų sukurtas iliuzijas, feminizmą bei apverstą visuomenės struktūrą. Viskas vyksta kritinėse situacijose, kurios normaliomis sąlygomis net nesusiklostytų. Ar šis filmas mane šokiravo? Tikrai, taip. Ar šį filmą kartočiau? Į šį klausimą galiu taip pat atsakyti tik teigiamai.

Agnė Zėringytė

Komentarai uždrausti.

Susidomėjote? Registruokitės į kursus:

    ĮmonėPrivatus asmuo