Liepos mėnesio knygų apžvalga
Rydahl & Kazinski. Undinėlės mirtis.
Rydahl & Kazinski – kolektyvinis trijų gerai Danijoje žinomų rašytojų –Thomas Rydahl, Anders Ronnow ir Jacob Weinreich – pseudonimas. “Undinėlės mirtis” – pirmoji bendra jų knyga. Tai istorinis romanas, atskleidžiantis XIX a. Kopenhagos visuomenės gyvenimą. O toji visuomenė labai marga – prostitutės, vagys, skalbėjos, o šalia prabanga karališkuose rūmuose. Ir ten, kaip ir tarp vargetų, daug melo, veidmainystės ir nusikaltimų. Pasakojimo centre vienas garsiausių danų – Hansas Kristianas Andersenas (Hans Christian Andersen). Autoriai remiasi paties pasakų kūrėjo dienoraščiu, kurį jis rašė visą savo gyvenimą iki pat mirties, išskyrus nedidelį laiko tarpsnį – 1837 m. Tad Rydahl & Kazinski imasi jį atkurti pasiremdami nuojautomis ir prielaidomis. Ir čia prasideda detektyvinė istorija.
Įvykdytos žiaurios trijų moterų žmogžudystės. Mes esame liudininkai to žiaurumo, su kuriuo nežinomas mums asmuo jas vykdo. Žinome net, kokiomis pažiūromis teisina savo elgesį žudikas: “Galim kurti save pačius ir pasaulį kaip norim. Reikia tik drąsos. Reikia atmesti tai, kas žmoguje primityvu, mūsų vaikiškus jausmus, mūsų šlykščią užuojautą, iš visko atimančią gyvybę”. Atrodytų, tiesa, tačiau ja galime pateisinti bet kokį, net ir nežmoniškiausią poelgį. Nieko keisto, kad nusikaltėlio priešingybe tampa garsusis pasakų kūrėjas, nes jo širdyje labai daug užuojautos ir pagarbos žmogui, jis netgi tiki daiktų dvasingumu. Su H.K. Andersenu nusikaltėlio keliai susikerta atsitiktinai. Atsidūręs netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, rašytojas apkaltinamas žmogžudyste. Norėdamas apsiginti, jis seka žudiko pėdsakais. Ieškoti žudiko jam padeda atkeršyti už nužudytą seserį pasiryžusi prostitutė Moli. Ji sumani, pragmatiška ir ryžtinga. Tokios pagalbininkės reikia savimi nepasitikinčiam, nuolat įkliūnančiam į painias situacijas Andersenui.
Tai ne tik detektyvinė istorija. Skaitydami šį puikia kalba parašytą įtempto veiksmo siužetą, mes nuolat spėliojame literatūrines mįsles – atpažįstame Anderseno pasakų herojus iš pasakų “Žvakės”, “Mergaitė su degtukais”, na, ir žinoma, “Undinėlė”. Būtent ši pasaka padeda suvokti žudiko motyvus, nors ir dirbtinai ir ne visada įtikinamai.
O romane pateiktas rašytojo portretas įtikina. Ar jis atspindi realybę? Patikrinti neįmanoma. Ir tik patys romano autoriai gali papasakoti, kiek čia tiesos, kiek išmonės. Bet kokiu atveju, romaną skaityti be galo įdomu. Tik liūdna, nes ir sulaukus geros pabaigos, nepalieka jausmas, jog tame Anderseno laikų pasaulyje teisybės ir teisngumo nėra. Teisus tas, kurio rankose valdžia ir pinigai. Bet juk apie tai ir pasaulinio garso pasakų kūrėjo Hanso Kristiano Anderseno pasakos.
Knygą išleido “Baltos lankos” 2020 m. Iš danų kalbos išvertė Ieva Toleikytė.
***
Minna Lindgren. Mirtis saulėlydžio giraitėje.
Tai suomių rašytojos romanas, išverstas Vaivos Monikos Lanskoronskytės ir 2022 m. išleistas „Obuolio“ leidykloje. Jei ne klaidinanti reklama, jog tai „suomiškoji mis Marpl – tobula atostogų knyga, netikėto humoro kupinas detektyvas Agathos Christie gerbėjams“, galbūt jo ir nebūčiau skaičiusi. Nes iš tiesų tai romanas apie senelių prieglaudos gyventojus. Ar įdomu skaityti apie senų žmonių gyvenimus? Pasirodo, taip.
Šio romano siužetas turi realųjį pagrindą. Žurnalistė Minna Lindgren 2009 m. gavo Bonnier žurnalistikos prizą už straipsnį apie paskutinius savo tėvo gyvenimo metus. Tėtis norėjo mirti ramybėje, kai ateis laikas. Jis buvo parašęs testamentą, kuriuo atsisakė gydymo antibiotikais nuo pneumonijos, išskyrus vaistus nuo skausmo. Tačiau slaugos namų ir ligoninės biurokratija praktiškai trukdė vykdyti mirštančiojo valią, jam buvo taikomos įvairios biurokratinės priemonės. Taip romane „Mirtis Saulėlydžio giraitėje“ globos namų gyventojas Reino, patekęs į ligoninę, atsisako valgyti, nes nori mirti natūralia mirtimi. Taigi, Minna Lindgren rašo apie gerai jai žinomas problemas, rašo atvirai ir sąžiningai.
Skaitydama romaną apie devyniasdešimtmečius, imu suvokti jų gyvenimo sunkumus. Senas žmogus iš tiesų nori pats spręsti, ar jam verta gerti tiek daug vaistų, dažnai nenori jokių dirbtinių gyvenimą palaikančių priemonių, pavyzdžiui, širdies stimiliatorių. Ironiškai keliamas klausimas, ar būdamas 94 bijai mirti? Ne. Norisi tik lengvesnės mirties. Dar norisi pagarbos, o jos nėra: nei iš dažnai besikeičiančių globos namų sesučių, nei iš piktos ir klastingos vyriausios prižiūrėtojos, nei iš veidmainingosios direktorės. Apgaudinėja globos namų administracija už neatliktas paslaugas imdama mokesčius. Nepatinka senutėms ir globos namų renginiai, kuriuos reikalaujama lankyti. Joms žymiai linksmiau važinėtis miesto tramvajais ir stebėti pavasarėjantį Helsinkį. Artimųjų daugelis jau nebeturi. O jei ir turi, jie jų nebelanko, aiškindami laiko stoka. Senoliai rūpinasi vienas kitu, nes jais gali pasitikėti. Senutės be galo aktyvios ir žingeidžios, tad tampa „nepatogiomis“ slaugos namų administracijai. Tiek čia detektyvinės istorijos, nes trys globos namų „Saulėlydžio giraitė“ gyventojos – Irma, Ana Liza ir Syri – įkuria seklių grupę „Levandų damos“. Džiaugiuosi, kad autorė nesusiviliojo savo herojų paversti detektyvėmis. Nors jos bando ieškoti kai kurių „keistų“ reiškinių paaiškinimo, bet jos ne mis Marpl, ir jų gebėjimai bei amžius nebe tas. Bet jų amžius tinkamas svajoti, planuoti ir laukti ateities. Ana Liza net išteka būdama 92 metų. Švelni ironija ir saviironija, optimizmas ir sveikas protas – štai kas yra žmogaus gyvenimo stimuliatorius. O nusikaltimus, vykdytus slaugos namuose, virėjo savižudybę išaiškina tie, kam priklauso – policija.
Iš tiesų, didelė laimė, jei žmogus pats gali būti atsakingas ir už savo gyvenimą, ir už mirtį. Nesvarbu, kada ji ištiks. Dar didesnė laimė gyvenimo kelio pabaigoje turėti artimų, tave suprantančių ir norinčių padėti žmonių. Ir tai nebūtinai artimieji.
***
Jørn Lier Horst. Medžioklinai šunys.
Šį norvegų rašytoją, apdovanotą Stiklinio rakto premija už geriausią metų kriminalinį romaną, esu jau ne kartą pristačiusi savaitiniuose FB įrašuose, o apie jo romaną „Aklas spėjimas“ rašiau Šiaurės kryptimi tinklaraštyje. Šiemet Jornas Lieras Hoštas (Jørn Lier Horst) lankėsi Lietuvoje Knygų savaitėje 2023. Galima pasižiūrėti jo interviu, kuriame jis pasakoja, kaip tapo kriminalinių istorijų rašytoju. Pasirodo, Hoštas – buvęs policininkas, tyrėjas. Juo dirbdamas daug bendravo su nusikaltėliais. Šita patirtis rašytojui labai naudinga. Jo romanuose labai tiksliai pasakojamas nusikaltimo tyrimas, čia nesurasime keistų nesutapimų ar vikipedinių žinių atkartojimo. Hoštas rašo labai realius, įtikinamus kūrinius. Kitas dalykas – kodėl Norvegijoje? Ar joje daug nusikaltimų įvykdoma? Į tokį klausimą rašytojas atsako: „Tai mistika! Juk Norvegija laikoma pačia saugiausia vieta gyventi! Bet vieną atsakymą turiu – gal todėl, kad gyvenimas Šiaurės šalyse savotiškai nuobodus, tad jaudulio reikia ieškoti kad ir kriminalinėje literatūroje“. Iš savo kūrinių Jornas Lieras Hoštas pasiūlė paskaityti „Medžioklinius šunis“, o vėliau ir kitus kūrinius. Rekomendacija pasinaudojau.
Taigi, „Medžiokliniai šunys“. Romaną 2016 m. išleido Baltos lankos, o iš norvegų kalbos išvertė Viktorija Gercmanienė. Pagrindinis šio romano personažas – Viljamas Vistingas. Apie jį sukurta ištisa knygų serija, kurioje Vistingas tiria senas neišaiškintas bylas.
Kas gi tie „medžiokliniai šunys“? Šis įvaizdis romane pasirodo ne kartą. Pirmiausia, „medžiokliniais šunimis“ pavadinami spaudos atstovai, nes jie stengiasi pirmieji atvykti į nusikaltimo vietą, gauti kuo daugiau informacijos ir net patys imasi nusikaltėlio paieškų. Nuožmi spaudos leidinių konkurencija verčia ieškoti sensacijų, kartais net išgalvoti jas. Kitoje romano vietoje skaitome apie detektyvus: „Jie buvo tarsi medžiokliniai šunys, medžiojantys grobį, kurio kvapą užuodė“. Dar kitur, sekant seno nusikaltimo pėdsakais, minimas Canes Venatici. Tai žvaigždynas, norvegiškai reiškiantis Medžiokliniai Šunys. Pats Vistingas taip suvokia detektyvo darbą: „Medžiokliniai šunys,- ištarė jis. Tokie jie ir buvo, jis ir jo kolegos. Nuo pavadėlio paleisti šunys, besivejantys žudiką“. Įvaizdis daugiaprasmis ir labai taiklus – jis apibūdina ir romaną. Tai įtempto ir įtraukiančio siužeto istorija apie negailestingą nusikaltėlį, su kuriuo gali kovoti tik tokie patys nepailstantys ir atkaklūs detektyvai, kokie ir yra medžiokliniai šunys.
Irma Skaitė
Atgal į sąrašą 