Visi, kuriems bent kartą teko girdėti danų režisieriaus Larso von Triero vardą arba bent akies krašteliu žvilgtelėti į jo darbus, žino, jog atskiro šio režisieriaus pristatymo nereikia. Visiškas kino chuliganas Lars von Trier iki šiol išlieka vienu įtakingiausių postmodernistinės krypties kino kūrėjų, kuris griauna ir perkuria tiek klasikines kino taisykles, tiek savo paties kūrybą. Kad ir kokių stiprių nervų būtų žiūrovas, po jo filmų peržiūros, jis vis vien lieka sukrėstas, išprovokuotas. Visos juostos peržiūros metu žiūrovu yra ištisai manipuliuojama. Kodėl tokią gąsdinančią ir grėsmingą von Triero kūrybą vis dėlto verta pamatyti?
Lars von Trier save išbandė tiek televizijoje, tiek nekomerciniame, avangardiniame kine. 1994 metais nacionaliniame danų televizijos kanale pasirodė jo kurta Karalystė (dan. Riget), mistinis serialas, kuris savo absurdizmu lengvai šokiravo tuometinę publiką, tačiau buvo pamėgtas Davido Lyncho Twin Peaks ar Chris‘o Parker‘io The X- files gerbėjų, nes stilistika ir idėja buvo gana panaši. Savo kaip kino kūrėjo karjerą Lars von Trier pradeda filmų trilogija: Nusikaltimo elementas (dan. Forbrydelsens element), Epidemija bei Europa, kurioje jau rodosi ir vėliau Lars von Trier filmams būdingi elementai.
Kiek vėliau Lars von Trier pilnai įsitvirtina kino industrijoje po Šokėjos tamsoje (angl. Dancer in the Dark) šlovės, kuri režisieriui ir jo filme suvaidinusiai Björk pelnė Kanų kino festivalio auksines šakeles. Vis dėlto, per premjerą dar kartą išaiškėjo ir despotiškas režisieriaus charakteris. Pasak pačios Björk, su Lars von Trier dirbti neįmanoma, jo reikalavimai despotiški ir nežmoniški. Tačiau ir praėjus dvidešimt trejiems metams po filmo premjeros, jis vis dar surenka pilną salę žiūrovų, ką ir parodė neseniai daryta Lars von Trier retrospektyva Vilniuje. Salė vis dar pasikūkčiodama verkė, o po filmo viską užliejo mirtina kapų tyla, todėl, kad ir koks kaip režisierius Lars von Trier bebūtų, jo kūryba lieka aktuali iki šiol.
Po Šokėjos tamsoje kino industrijoje įsitvirtina ir kiti režisieriaus filmai, kurie jau geriau pažįstami ir plačiajai publikai: Dogvilis, Antikristas, Melancholija, Nimfomanė ir Namas, kurį pastatė Džekas. Kuo žavi ir išsiskiria Lars von Trier? Savo nepastovumu ir savo paties kūrybos drastišku laužymu. Dažniausiai režisieriai susikuria savitą braižą, tie patys aspektai atsispindi skirtinguose to paties režisieriaus filmuose, tokiu kūrėju pavyzdžiui galime laikyti Wes Anderson. Jo filmus galima atskirti itin lengvai, nesvarbu, kokios tematika ar istorija besivystytų. Štai Lars von Trier nori drastiškai keisti kiekvieną savo filmą: žiūrovui gali būti net sunku patikėti, jog film noir maniera nufilmuota Europa, apokaliptinė drama Melancholija ir tragikomedija Idiotai yra to paties režisieriaus filmai. Žinoma, tam tikri elementai atsikartoja, tačiau kiekvienas filmas žiūrovą šokiruos skirtingai.
Lars von Trier savo filmais žaidžia su žiūrovo psichika: dažnai sukyla šleikštulys ant savęs, ant visuomenės, ant religijos. Peržiūros metu sužadinamos primatiškos žmogaus jausenos, greitai nyksta riba tarp gėrio ir blogio, atsiranda pagrindinio veikėjo vidinė kova. Visi šie elementai būdingi kino pasakojimams, bet Lars von Trier savo filmais istoriją rodo kitaip. Paėmęs skirtingą žanrą jį išnarsto kruopščiai tarsi chirurgas, o operacijos pabaigoje visada randa naują prieigą prie šoko būsenos. Tačiau jokiais būdais negalima teigti, kad siekiama tiesiog šokiruoti, nes nagrinėjamos temos nėra paviršutiniškos: kvestionuojama žmogaus būtis, individo vidinė kova, visuomenės santvarka, religija, moters padėtis, kančia, žiaurumas. Filmuose atsiranda daug kontekstų, tas pats Antikristas skirtas garsiam kitam kino kūrėjui Andrejui Tarkovskiui, Namas, kurį pastatė Džekas paremtas Dantės Dieviškąją komedija, o filme Penkios kliūtys vedamas dialogas su kitu garsiu danų režisieriumi Jørgenu Lethu.
Lars von Trier vardas taip pat yra neatsiejamas nuo kino judėjimo Dogma 95, kadangi jis yra laikomas jo bendraautoriumi kartu su kitais danų režisieriais Thomu Vinterbergu, Kristianu Levringu ir Sørenu Kraghu-Jacobsenu. Dogmoje teigiama, jog kinas turi išgauti žiūrovo reakciją be brangių specialiųjų efektų, montavimo gudrybių ir postprodukcinių pakeitimų. Dogmą sudarė dešimt taisyklių, kurios teigė, jog filmas turi būti kuriamas konkrečioje vietoje, be papildomų atsivežtų sceninių priemonių, garsas turi būti kuriamas kartu su vaizdu, negalimas vietos ar laiko keitimas ir taip toliau. Viskas, kas įvyksta filmavimo aikštelėje turi būti tikra.
Kad ir koks išsišokantis, šokiruojantis, gal net traumuojantis Lars von Trier gali būti, jo filmai tvirtai įsirašė į kino industriją šalia Ingmaro Bergmano, Andejaus Tarkovskio ir Jean Luc Godard vardų. Išsėdėti visą filmą malonu ir lengva nebus, tačiau įspūdį, užsilikusį viduje galima nešiotis metų metus, o šio režisieriaus kūryba tikrai lengvai iš žiūrovo atminties neišnyks.
Agnė Zėringytė
Atgal į sąrašą 