Kultūra: Kim Leine „Raudonas žmogus / Juodas žmogus“

2022-05-31

Kim Leine gimė ir augo Norvegijoje, paauglystę praleido Danijoje, penkiolika metų gyveno Grenlandijoje. Rašytojas perteikia mums įspūdingą Danijos ir Grenlandijos XVIII a. istoriją. Beje, rašo Kim Leine danų kalba. Šis kūrėjas mums jau pažįstamas iš romano „Amžinybės fjordo pranašai“ , išleisto 2021 m. pradžioje. Antroji trilogijos apie Grenlandiją dalis pasirodė 2021 m. pabaigoje. Knygas iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė.

***

Pirmosios trilogijos dalies pasakojimas prasideda 1793 m., o antrosios – 1728 m. Vadinasi, antrojoje dalyje pasakojama tai, kas  įvyko anksčiau – tai „Amžinybės fjordo pranašų“ priešistorė. Toks laiko posūkis intriguoja, nes rašytojas mus nukelia į pačią danų įsikūrimo Grenlandijoje pradžią. Įvykiai autentiški, pagrįsti kiek anksčiau su šeima apsigyvenusio pastoriaus Hanso Egedės dienoraščio įrašais. Dienoraščio įrašu prasideda kiekvienas romano skyrius.

Bet tai nėra vienpusiškai atpasakota Grenlandijos užkariavimo istorija, nes autorius vis keičia žiūros kampą. Pastoriaus dienoraštyje  minimus įvykius pasakoja skirtingi romano veikėjai, ir ne tik pagrindiniai. O jų labai daug: pirmiausia savo istoriją pasakoja grenlandas šamanas Apalutokas, Raudonasis ( taip jis save vadina); apie kelionę laivu sužinome iš laivo kapitono Didriko Miulenrūdo, pirmuoju asmeniu prabyla ir daktaras Kristijonas Kiedingas, vienintelis gydytojas kolonijoje, panelė Titijusė,  nuomariu  serganti nestabilios psichinės būsenos mergina (jos žiauri gyvenimo Grenlandijoje patirtis įtraukia skaitytojus). Ir gubernatorius Porsas, ir Egedės žmona, ir jų vaikai, Gothobo kolonijos proviato sandėlininkas – visi jie prabyla savo balsu, skaitytojas sužino, kaip jie supranta to meto tikrovę ir savo vaidmenį tame žiauriame negailestingame atvykėliams krašte. Išgirstame ir Danijoje gyvenančius, bet susijusius su Grenlandija: susipažįstame su  Titijusės dėde, tiesa, per korespondenciją, net sužinome priešmirtines Danijos karaliaus Frederiko mintis. Žodžiu, autorius piešia itin platų XVIII a. Danijos ir Grenlandijos paveikslą, tik mes jį suvokiame ne per svarbius nulemiančius istoriją įvykius, bet per žmogiškąją patirtį, nes juk  laikmetį savaip nugyvena kiekvienas žmogus, ar jis būtų nereikšmingas kalinys, išsiųstas įsikurti nuožmioje šiaurėje, ar valstybės valdovas, sugalvojęs didelį tikslą – kolonizuoti šaltąją salą Grenlandiją ir padaryti Daniją dar turtingesnę ir galingesnę.

***

Šias skirtingas laiko ir vietos sferas sieja ir šamanas grenlandas Apalutokas. Jis geba levituoti, keliauti laiku ir erdve, niekada neišvykęs iš salos, jis pirmasis sužino apie karaliaus Frederiko mirtį. Jis lankosi pas pastoriaus žmoną, bet jo niekas nemato. Galiausiai jis palieka savo sėklą Tijutės kūne, bet ši mano, kad laukiasi vaiko nuo paties velnio. Apalutokas yra tarsi pastoriaus Egedės antipodas – jis priešinasi pastoriaus skleidžiamam tikėjimui, bet sakosi tikįs Jėzaus Kristaus gerumu, jis nuolat konfliktuoja su Egede, o šis niršta, bet susidoroti su šamanu niekaip neįstengia. Bet didžiausiais priešais jie tapo, kai pasiėmęs gelbėti nuo mirties Apalutoko sūnų, jo taip ir neatiduoda. Kas gali būti sunkiau, negu matyti, kaip auga tavo sūnus ir perima ne tavo tikėjimą, ne tavo papročius, vis labiau supanašėja su tavo priešu – danų pastoriumi.

***

Bet netikėtai Gothobo kolonijos gyvavimas baigiasi. Miršta Danijos karalius, o jo sūnus atsisako kolonijinių siekių Grenlandijoje. Visi, kiek dar liko gyvų, išplaukia laivu namo, į Daniją. Gubernatorius žūtbūt nori išvykimą pažymėti patrankos salvėmis, bet groteskiškos scenos, kai nesiseka uždegti sudrėkusio parako ir galiausiai nemokšų paleista salvė padaro daugiau žalos negu šventės. Bet toks ir atvykėlių likimas – pasiligoję, prasigėrę, sužaloti  užkariautojai išvyksta iš salos. Ir tai, jei pasisekė išgyventi šaltį, badą, raupus, džiūtligę ir skorbutą. Atrodo, čia romanas galėtų ir baigtis. Bet dar ne. Pastoriaus šeima atsisako grįžti namo. Tad gyvenimas šaltoje, nesvetingoje, nors iš pirmo žvilgsnio labai malonioje Grenlandijoje tęsiasi. Nenuspėjami siužeto posūkiai. Tuo ir nuostabi ši knyga.

***

Romanas nėra vientisas, jame nėra nuoseklaus pasakojimo, siužetas dėliojamas iš fragmentų – skirtingų pasakojimų. Tačiau lengvai skaitomas ir suvokiamas. Įspūdinga romano pabaiga, iš kurios sužinome trijų žmonių likimus: Egedės žmonos Gertrūdos Rasch, pastoriaus Hanso Egedės ir Apalutoko, Radonojo šamano. Jie ir sudaro tą romano ašį. Tik kas yra Juodasis žmogus? Ar Apalutokas, kartais pavirstantis velniu? Bet juk prieš mirtį pasikrikštija. Ar Egedė, kuris, siekdamas atskleisti tikėjimo tiesas, dažnai nepaiso žmogiškumo? Juk jo sūnus tėvui į akis išrėžia, kad šis yra „velnias“, „šėtonas“. Nuodėmes prieš mirtį išpažįsta ir „šventoji“ Gertrūda. Greičiausiai šis romanas yra apie tai, kad žmogus nebūna tik raudonas arba juodas. Visi romano veikėjai (beje, neįprastai, kaip tik draminiams kūriniams būdinga , išvardinti knygos pabaigoje) yra ir blogi, ir geri. Čia, šiame pasaulio pakrašty, žmonės (ir čiabuviai, ir atvykėliai), gyvendami siaubingomis, žmogui sunkiai pakeliamomis sąlygomis, dar tik mokosi atskirti gera nuo blogo, dar tik mokosi būti teisingi ir dori, mokosi mylėti ir neapkęsti.

Skaitytoja ir Knygų iš šiaurės bendruomenės moderatorė Irma Urbanienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Susidomėjote? Registruokitės į kursus:

    ĮmonėPrivatus asmuo