Ingaras Johnsrudas – norvegų žurnalistas ir rašytojas, penkių romanų autorius. Trys jo romanai išversti į lietuvių kalbą. Tai „Vienos brolija“, „Kalipsė“ ir „Kryžius“ . Pažintį su šio autoriaus kūryba pradėjau nuo antros trilogijos dalies, Alma litera leidyklos išleistos 2018 m. Romaną iš norvegų kalbos vertė Saulė Ilgiūtė.
Šias detektyvinės trilogijos dalis sieja tas pats veikėjas ( aišku, detektyvas), Oslo policijos prievartos ir lytinių nusikaltimų tyrimų skyriaus inspektorius Fredrikas Baieris. Jis siekia ištirti sudėtingą bylą, net kelias iš karto bylas, ir jam tai pasiseka. Žinoma, jis pats nepanašus į tobulą herojų, nes gyvena nesėkmingą gyvenimą: vartoja nerimą slopinančius ir skausmą malšinančius vaistus, dideliais kiekiais vartoja alkoholį, yra gydomas nuo depresijos, linkęs į savižudybę. Žinoma, tam yra priežasčių. Kaip dažniausiai būna detektyvinėse istorijose, herojus išsiskyręs ir jį persekioja praeities šmėklos. Netrukus sužinome, kad Fredrikas turi du vaikus ir kad kadaise jauniausias jo sūnus žuvo gaisre. To vyras ir po trylikos metų pamiršti neįstengė. Vis rašau „žinoma“, nes, sutikite, panašaus likimo policininkų, inspektorių rasime labai dažname kriminaliniame detektyve. Ir, ko gero, tokį inspektoriaus tipažą sąlygoja darbo pobūdis: dažnai patiriamos fizinės traumos darbe, psichikos žaizdos dėl nuolatinių susidūrimų su nusikaltėliais, žudikais, visuomenės atmatom. Štai lavonas randamas kanalizacijos šulinyje apgraužtas žiurkių, kitas užkapotas ledo kirtikliu. Situacijos, į kurias patenka Fredrikas Baieris, kelia baimę, o kartais net prajuokina: tai jam trenkia užpuolikas, vos nenušauna ginkluotas vaikas, jį apipila toksiškom medžiagom, partrenkia automobilio durelėmis, vos neužmuša ledo kirtikliu. Bet toks sunkus kelias į teisingumą.
Inspektoriaus gyvenimas komplikuojasi ir dėl negebėjimo užmegzti žmogiškų santykių. Jis palaiko ryšius su buvusia žmona, neapsisprendžia, ar myli moterį, su kuria gyvena, bijo arčiau prisileisti bendradarbę Kafą Ikbal, kuriai nėra abejingas, nepasitiki geriausiu draugu Andrejasu Figuerasu. Tiesa, jį supantys žmonės stengiasi kaip įmanydami padėti Fredrikui susigaudyti savyje ir labai daug jam atleidžia.
O siužetas taip pat painus, kaip ir Fredriko Baierio gyvenimas. Pasakojamos istorijos, vykstančios dabartyje ir 1992 m., Norvegijoje ir Kolos pusiasalyje. Skandinaviškuose detektyvuose labai dažnai veikia blogosios jėgos, kurias paprastai valdo Rusijos saugumas ar karinė žvalgyba. Apie tai rašo ir Ingar Johnsrud šiame romane: ne tik apie skyrybų pasekmes ir praeities traumas, apie romaną darbe, bet ir apie Norvegijos politiką ir norvegų politikus, apie šnipinėjimą ir apie Rusijos laboratorijose laikomą patį pavojingiausią pasaulyje raupų virusą. Įvykių daug, lavonų daug, įtariamųjų dar daugiau. Iš pirmų puslapių atrodytų, jog žmogžudystės buitinės, susijusios su smurtu šeimoje. Į asmeninį kerštą orientuoja ir knygos pavadinimas. Kalipsė graikų mitologijoje buvo jūros nimfa, Atlanto duktė, kuri užlaikė Odisėją savo tamsioje ir slegiančioje Ogigijos saloje septynerius metus. Odisėjas galų gale dievams padedant išsilaisvina ir išvyksta iš salos, o Kalipsė miršta iš nevilties.
Bet grįžkime prie siužeto. Čia netrukus veiksmo erdvė prasiplečia iki Rusijos – Norvegijos santykių, didžiosios politikos siekių ir žmogiškų klaidų. Tai gerai. Gerai, kad romanas nesibaigia vien blogio pergale (o tai privalu klasikiniame detektyve). Autorius nori ištrinti ribą tarp žmogiškos niekšybės ir priemonių vardan kilnaus tikslo. Todėl žudikas taip apibendrina savo elgesį: „ aš tik stengiausi prisitaikyti prie aplinkos. Ne mano blogis mus čia atvedė. Kerštas čia niekuo dėtas. Blogis ir gėris taip pat. Mes tik darome tai, ką privalome daryti, kad išliktume. Tokia gamtos tvarka“. Iš tiesų, juk gyvenimas dažnam iš mūsų pametėja tokių sudėtingų situacijų, iš kurių nėra lengva surasti išeitį. Ir kiek bebūtų kilnūs tikslai, žmogus turi sau išsiaiškinti, kaip toli jis gali nueiti tų tikslų siekdamas. O čia jau filosofinis klausimas. Smagu, kad jį kelia detektyvinis romanas. Taip jis įgauna gylio ir platesnės prasmės.
Rašydama vis kartoju, kad „Kalipsė“ – klasikinis detektyvas, tačiau pats I.Johnsrudas jį įvardina kaip trilerį. Ieškojau žanrinių skirtumų ir šį bei tą radau. Anot Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Dalios Satkauskytės, klasikiniam detektyvui būdinga tokia struktūra: auka, tam tikras įtariamųjų ratas, nusikaltimas ir atomazga. Ir šios visos dalys yra detektyviniame romane „Kalipsė“. Anot tos pačios autorės, klasikinis detektyvas apeliuoja į patį ieškojimo procesą, pagrindinė romano figūra yra pats nusikaltimą atskleisti bandantis detektyvas. O kriminaliniame trileryje tos hierarchijos nebėra. Bet juk „Kalipsėje“ pagrindinė figūra – tyrėjas Fredrikas Baieris. Ir dar. Trilerio tikslas – išlaikyti žiūrovą budrų ir įsitempusį, perteikti nepertraukiamos įtampos, netikėtumo ir grėsmingos lemties pojūtį. Va, šito, kaip skaitytoja, ir nepajutau. Bet šiandien literatūroje egzistuoja žanrų grynumo problema. Tad turbūt nereikėtų daugiau apie tai čia kalbėti. Trileris tai trileris…
Ir pabaigoje. Teigiama, jog detektyvas geras, jei nenori nuo jo atsitraukti. Su šia knyga taip ir įvyko. Ar ji paliko neišdildomą įspūdį? Man ne. Bet juk įspūdingiausios knygos gimsta retai. Štai detektyvų ekspertas Ernestas Parulskis tvirtina radęs duomenis, jog detektyvų rašytojų pasaulyje yra be galo daug, o 80% rinkos užpildo viso labo 20% pasaulio detektyvų rašytojų. Tada suprantama, jog patekti į tą 20% yra be galo sunku. Bet ką gali žinoti. Juk Ingarui Johnsrudui žadama didžiulė ateitis. Kita vertus, likusios dvi trilogijos dalys dar neperskaitytos. Tad einu skaityti. Ir jums rekomenduoju.
Skaitytoja ir Knygų iš šiaurės bendruomenės moderatorė Irma Urbanienė
Atgal į sąrašą 