Kultūra: Camilla Läckberg. Auksinis narvelis ir Sidabriniai sparnai

2022-11-09

Nežinau, kaip geriau – ar prieš skaitant knygą reikia paieškoti daugiau informacijos apie autorių ir jo kūrinį? Bet tada, išliaupsintas neobjektyvių vertintojų,  toks kūrinys gali nuvilti ir nepateisinti lūkesčių. O gal geriau imti  skaityti nieko apie rašytoją ir jo knygas negirdėjus? Bet tada irgi gali būti nemaloniai nustebinta ir gailėtis sugaišto laiko. Čia aš apie Kamilą Lakberg  (Camilla Läckberg) ir jos du romanus. Kai tada, gražią rudens dieną viešėdama Fjelbakoj (Fjällbacka), išgirdau apie Švedijos detektyvų karalienę, kilusią iš šio nuostabaus mažo žvejų kaimelio, ir pasiryžau tik grįžusi į Lietuvą perskaityti jos knygas. Žinoma, šiam pakylėtumui turėjo įtakos ir didžiuliai jūrų vėžiai, ir šaltas šampanas, kuriais gardžiavomės simpatiško kapitono namų terasoje.

   Tai dabar jau  perskaičiau. Du K.Lakberg romanus. Bandysiu atsargiai rinkdama žodžius juos pristatyti.

„Tobulai subalansuotas detektyvas stiprioms moterims“,  – taip leidėjai pristato šiuos K.Lakberg romanus.

   Reikia pasakyti, jog abi knygos neturi nieko bendra su detektyvais. Su erotiniais romanais – taip, su feministiniais sapaliojimais – taip, su bulvariniais skaitalais, kurių herojai tarsi iš  žurnalo apie žmonių gyvenimo būdą nužengę,  – žinoma. Bet detektyvo čia tikrai nėra. O juk kritikai Kamilą Lakberg pristato kaip detektyvų karalienę! Bet čia greičiausiai  titulo devalvacijos požymis. Žodžiu, pati kalta, kad neperprantu rinkodaros triukų ir tikiu žodžio tiesa.

***

Dabar apie „stiprias moteris“.

 Fei (buvusi Matilda) žino visą „tiesą“ apie vyrus: jie neatsakingi, melagiai, neištikimi, niekšingi. Per du romanus tik vienas vyriškos lyties atstovas teigiamas, ir tas taip trumpai bendrauja su savo išrinktąja Krise, kad gal tiesiog nespėjo parodyti savo „tikrojo veido“. Fei gali pasikliauti tik moterimis. Ypač tomis, kurias vyrai nuolat žemino ir išnaudojo. Fei pati mylimo vyro palikta, pažeminta ir sutrypta. Todėl, natūralu, ji keršija. Žiauriai keršija. Įdomiausia, jog pati herojė ne be ydų: ji nuolat ieško naujų sekso partnerių, finansiškai naikina visus, kurie trukdo jai siekti tikslų, meluoja ir apgaudinėja, papirkinėja teisėtvarkos pareigūnus. Ir teisia vyrus. Dažniausiai mirtimi. Kiek yra nužudžiusi? Daug. Teks jums patiems suskaičiuoti ir tada nuspręsti, kas romane atstovauja tiesiog blogį, o kas yra psichopatinis smurtautojas.Tokia supaprastinta ir iškraipyta, bet visada save pateisinanti feminizmo samprata : dėl visko kalti vyrai, nes jie, žemindami ir išnaudodami moteris, kad ir gyvenančias „auksiniame narvelyje“, paverčia tikromis „kalėmis“. Bet turbūt pasaulyje nemažai taip žmonių santykius suvokiančių moterų, tad, manau, romanai ir dėl šios priežasties skaitytojų nepritrūks.

  Tai erotinis romanas. Jame detaliai aprašomi Fei meilės nuotykiai kartais su vienu, kartais su dviem partneriais, kartais su tos pačios lyties, kartais su skirtingų lyčių atstovais. Ir tai visada taip detaliai, taip realistiškai, taip be skrupulų ir drovumo. Žinoma, tai laikmečio ženklas – šiandieninėje literatūroje madingi „pilkieji“ atspalviai.  O ar tai įdomu kam nors? O taip. Net neabejoju. Dažno svajonė žvilgtelėti į svetimą miegamąjį per rakto skylutę ir pajusti kūno ir sielos susijaudinimą. Vadinasi, ir dėl šios priežasties romaną skaitančių tikrai bus, ir nemažai.

  O ar norėtumėte sužinoti, kaip gyvena šio pasaulio turtingieji? Juk žurnalus blizgiais viršeliais skaitote! Vadinasi, jums bus smagu sužinoti, kaip, pavyzdžiui, turtuoliai rengiasi, ką dėvi ir avi, kur ir ką valgo ir geria. Šito romane per akis. Iš pradžių atrodė, kad autorė ironiškai žvelgia į snobišką turtingųjų gyvenimą, tačiau, kai Fei praturtėja, ji nepamiršta pabrėžti savo aprangos detalių, tiksliau, ženklų, kuriais puikuojasi. Vadinasi, tai svarbus priklausymo „aukštajai visuomenei“ ženklas. Ir be jokios saviironijos.

  Visa tai, ką išvardinau, manau, tikrai sudomins skaitytojus, ypač skaitytojas.

***

   Būsimoji rašytoja gimė 1974 m. mažame Fjelbakos (Fjällbacka) uostamiestyje, Švedijoje. Studijavo ekonomiką ir rinkodarą ( štai iš kur Fei nutuokia apie akcijas ir verslą!). Baigusi detektyvinių istorijų rašymo kursus, 2002 m. išleido pirmąjį savo romaną. Jos dešimties tomų „Fjelbakos“ kriminalinis serialas parduotas daugiau nei 23 milijonų egzempliorių tiražu ir ji yra sėkmingiausia Švedijos autorė. Su savo įmone „Investuok į ją“ ji remia jaunų moterų projektus ( iš čia ir Fei noras padėti moterims ne tik užsidirbti be vyrų pagalbos, bet ir praturtėti). Šiuo metu su trimis vaikais ir antru vyru gyvena Stokholme. Rašo ne tik detektyvus, bet yra dviejų kulinarinių knygų autorė, taip pat  juvelyrikos verslo ir įrašų kompanijos bendrasavininkė ( abiejų romanų herojė Fei taip pat puiki verslininkė! ). K.Lakberg  knygos išverstos į daugiau nei 30 pasaulio kalbų. Ši moteris išties sėkminga rašytoja ir verslininkė. Tad nenuostabu, jog kurdama verslios, protingos moters portretą ji galėjo vadovautis ir savo asmenine patirtimi. Tuo labiau, kad Fei portretas sukurtas psichologiškai tiksliai ir įtikinamai. Ir tai stiprioji, mano galva, knygos pusė.

***

  Fei, tiksliau, Matilda, augo labai sunkiomis sąlygomis – su girtuokliu tėvu ir be galo nuolankia motina. Piktas ir žiaurus tėvas nuolat smurtavo prieš žmoną ir vaikus. Nenuostabu, jog ir Matildos brolis užaugo bejausmis smurtautojas. Išprievartauta brolio ir jo draugų, Matilda įvykdo pirmąją žmogžudystę – keršto aktą už patirtą skriaudą ir pažeminimą. Vėliau dar ne kartą ji žudė. Ir tai galima suprasti: atidūrusi tokioje aplinkoje ji išmoko kautis už save. Ir kautis smurtaujant – kito būdo ji nežino. Vėliau, pakeitusi vardą, moteris žūtbūt pasiryžta išsaugoti savo paslaptį. Nes ji nori gyventi kitaip. Ir gyventi gerai. Todėl vėlgi galima suprasti, kodėl ji  deda tiek pastangų, kad jos praeitis liktų niekam nežinoma. Jei atrodo keistas Fei, ištekėjusios už mylimo Džeko Adelheimo, elgesys su savo vyru, tai stebėtis nereikėtų. Juk šitaip Fei, nusižeminusi, praradusi bet kokį orumą ir pasitikėjimą savimi, pasiruošusi vykdyti kiekvieną savo vyro užgaidą, stengiasi gauti meilės. Nes vaikystėje ji taip stengėsi elgtis su tėvu, kad tik šis nemuštų mamos, neskriaustų ir jos pačios. Ji stengėsi gyventi tarsi nepastebima. Bet, žinoma, tik iki tam tikros ribos. Beje, pasirinkdama partnerį ar tiesiog įsimylėdama, Fei dažniausiai apsigauna. Ir vėl įtikima. Juk ji, nepatyrusi meilės, tiesiog neturi išugdyto “meilės kompaso”, kuris padėtų nustatyti partnerio jausmų tikrumą. O tada pasaka be galo: ji pasirenka netikusį partnerį ir nuskriausta, nusivylusi nusprendžia, kad visi vyrai “tokie”.

***

 Bet manęs neapleidžia mintis, jog lytis čia niekuo dėta. Juk pati Fei žiauresnė ir nuožmesnė nei jos sutikti vyrai. Kitas dalykas, kad mūsų visų gyvenimiškos patirtys skirtingos. Ir kaip aš pati elgčiausi vienoje ar kitoje situacijoje, galiu kalbėti tik hipotetiškai, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Todėl ir nesinori smerkti, norisi suprasti elgesio motyvus. Nors tai ir nelengva. O skaityti įdomu. Tiesiog kaip kitokio gyvenimo iliustraciją. Gal net tokio gyvenimo, kurio realybėje ir nebūna.

Tai tiek apie  Kamilos Lakberg (Camilla Läckberg) romanus Auksinis narvelis (2020 m.) ir Sidabriniai sparnai (2021). Abi knygas iš švedų kalbos išvertė Lina Balsevičienė, išleido “Obuolio” leidykla. Yra lietuvių kalba išleistų daugiau šios rašytojos romanų: Ledo princesė (2011), Pamokslininkas (2012), kartu su rašytoju Henrik Fexeus Dėžė (2022). Būtų labai smagu, jei perskaitę šias knygas pasidalintumėte “Knygų iš Šiaurės” bendruomenės grupėje.

 

Skaitytoja Irma

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Susidomėjote? Registruokitės į kursus:

    ĮmonėPrivatus asmuo