Kultūra: Bergsveinn Birgisson. Atsakymas į Helgos laišką

2022-12-28

    Bergsveinas Birgisonas (Bergsveinn Birgisson) gimė 1971 m. Reikjavike. Tai garsus Islandijos poetas ir rašytojas, islandų mitologijos tyrinėtojas. „Atsakymas į Helgos laišką“ – trečiasis B.Birgisono romanas. 2010 m. šis kūrinys nominuotas Islandijos literatūros premijai, 2012 m. Šiaurės Tarybos literatūros premijai. Romaną iš islandų kalbos išvertė Jūratė Akucevičiūtė, o 2021 m. išleido leidykla „Gelmės“.

   Tai meilės romanas, parašytas laiško forma. Jo autorius – Horgo seniūnijos pašarų inspektorius  Bjarnis. Atrodo, banaliau ir nesugalvosi. Dabar Bjarnis, jau senas, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis  rašo laišką moteriai, kurią mylėjo visą gyvenimą ir kurios aistringai troško, – Helgai.

   Jųdviejų meilė buvo neišvengiama („Argi kas gali būti labiau natūralu, kad taip nutiktų? Argi visa gamta nėra taip sudėliota, kad tokie atsitiktinumai vyksta?“). Žmonės, gyvenantys arti gamtos, linkę ir savo santykius aiškinti natūraliai, kaip neišvengiamybę. Natūrali ir žmonių aistra, nes viskas aplinkui tarsi pritvinkę jos: „Vingiavau per Freijaskjolį, kur, eidami pro šalį, vyrai patiria erekciją, o moterys susijaudina, – tai sena atokvėpio vieta, kur dažnai buvo pradedami vaikai“.  Jiedu susitinka kergdami avis (ir vėl banalybė!), ir kai Bjarnis, pašarų inspektorius, apžiūrinėja gyvulius,  net  oras įkaista nuo geidulio: „Aš suėmiau stambias raumeningas šlaunis, rankos nuslydo žemyn iki pat kulnų, ir supratau – ta avis buvo pilna ir gerai šeriama“. Užgniaužtą aistrą kėlė viskas aplinkui: „ Jei pamatydavau tankų kupstą arba ovalų dubenį, mano mintyse tavo linijos susiliedavo su jais, ir nebesuvokdavau pasaulio tokio, koks yra, bet matydavau tave visuose įmanomuose paveiksluose.“ Atvykęs gydyti Helgos avių nuo šašų (ir vėl kaip banalu!) ir stebėdamas nusirengiančią Helgą, Bjarnis prisipažįsta: „nesu matęs jokio gražesnio žemiško reginio, išskyrus kai vieną vėlyvą rugpjūtį uogavau Kūlholto kalvelėje“. Mylimoji ir Kūlholto kalvelė vertos tokio sugretinimo, nes grožis jaudina. O čia tikra meilės lyrika: „ Aš tvartuose šeriu avis. Tavo klubai atsispindi geldose. Tavo krūtys blaškosi šiene. Tavo palaimingos aimanos aidi siloso kubiluose. Tavo šviečiančios akys – alkanose avių akyse. <…> Nieko nematau. Išskyrus tavo smelkiančiai baltus klubus, tavo venas, kupinas nuolatinio troškulio, ir tavo krūtis, spksančias į mane iš medienos šakų sienose“.

   Gyvenimas eina į pabaigą ir prisiminimai užplūsta senąjį Bjarnį („tas prakeiktas islandiškas bjaurus įprotis – negalėjimas atsikratyti praeities“). Pirmasis  susitikimas su Helga įvyko, kai jiedu ėjo iš ganyklų ir kalbėjosi apie veislinį aviną Basį. Ir tai skamba kaip humoras, tačiau juk visi šio kaimelio gyventojai – avių augintojai. Todėl ir lygina savo gyvenimus su avių ar su kitais gyvūnais. Štai kol buvo gyva Hulda, Bjarnio žmona, save niekinamai vadino „iškastruota metine avimi, palikta už tvoros“ , o Helga atrodo „tokia graži langelio šviesoje, balta kaip lašiša, pasileidusi vilnelėmis, skleidžianti šlapimo ir tabako kvapą“, jis pats „tarsi užstrigęs kašalotas“. Arba „Atsimenu, kai viriau didžiulės menkės galvą, kurią pagavau jūros rupūžių tinklu. Sėdėjau virtuvėje ir mėgavausi puikiu salsvu kaulų kvapu, mano smakras blizgėjo nuo riebaus nuoviro,- galvojau, kad tavo bučiniai buvo dar saldesni ir aistringesni nei tai“. Nuostabi odė meilei ir kūniškai aistrai, kartais sukelianti šypseną dėl savo netikėtų palyginimų, grąžinanti į realybę natūralumu. Ir iš tiesų, nė viena jų sueitis neatrodo vulgari, atvirkščiai – tai lyg dieviškosios meilės apoteozė, o realistiškai buitiškas pasakojimas, persmelktas mitologinio, mistiškojo islando avių augintojo pasaulio vertinimo tampa panašus  į pasaulio sukūrimo sakmę: „dvynukų ėriukų gimimas yra paskatintas Didžios kognityvinės avių jėgos, kuri regi žemę ir jūrą tuo metu, kai avinas paleidžia, o avis gauna sėklą“.

  Ir štai gyvenimas pasiūlė puikią progą būti su savo mylimąja nesislapstant.  Helga kviečia kartu kurti naują gyvenimą Reikjavike, bet Bjarnis nesiryžta. Ir viskas lieka kaip buvę. Kodėl? Todėl, kad žmogaus veiksmus kartais lemia keisčiausi dalykai. Pavyzdžiui, savinieka ir nusižeminimas, nepasitikėjimas savo jėgomis („Tada prisiminiau, kas aš buvau. Kur aš buvau. Nusisukau ir pažiūrėjau į mėšlo lovelį, nutiestą iš avių tvarto“). Niekaip negalėdamas apsispręsti, Bjarnis bando pasitarti su avimis, ką daryti, bet jos tyli. Galima „laukti asmeninės žinutės iš debesų“, bet ji neateina. O svarbiausias argumentas, nulėmęs Bjarnio ir Helgos meilės pabaigą, tai baimė palikti tėvynę. Bjarnis bijo „Palikti elfus šlaituose. Palikti vietoves, kur kiekvienoje kalvelėje ir kiekvienoje įduboje bylojo istorija. Ten, kur šikdamas nušoviau lapę“. Kitą kartą jis prisipažįsta: „Nieko nesigailiu, Helga. Tu norėjai, kad viskas taip būtų. Todėl patikinu, kad išties aš niekad neturėjau pasirinkimo. Pasirinkimas buvo tavo. O tu manęs nenorėjai“.  Iš tiesų, Bjarnis ir  pats nesupranta, kodėl taip nutiko: „Mylėjau tave, kad gyvenčiau kančioje bei sąmoningoje bejausmybėje. Tavo nebuvimas įžiebė artumo troškimą, bet, kai suartėjome, nuleidau rankas ir nenorėjau nieko paaukoti!“ Net vienintelį laišką Bjarnis išdrįsta parašyti Helgai tik po jos mirties. Štai kaip painu būna gyvenime. Ir kartais (?) tą gyvenimą supainioja pačios moterys. Kita vertus, man dar neteko girdėti nei skaityti taip pakylėtai aiškinat paprasčiausią baimę ką nors gyvenimą keisti.  Ir kaip tai įtikima. Ir kaip tai kartais (?) nutinka vyrams.

  Daugybę filosofinių ir egzistencinių problemų sprendžia Bjarnis, o mums belieka mokytis iš jo išminties. Apie laimę, meilę, žmogaus paskirtį, žmogaus vietą žmonių visuomenėje, apie laisvę, apie vienatvę, apie žmonių bendrystę, apie mistines žmogaus ir gimtosios vietos sąsajas, apie žmogaus sugedimą, apie kultūrą.

 Nedidelė, gana neišvaizdi knygelė, iliustruota žinomo islandų grafiko juodai baltais piešiniais. Bet tiek išminties, tiek tikrų jausmų, tiek laimės ir tiek skausmo joje. Aš nesu skaičiusi nieko gražesnio apie meilę ir aistrą. Ir ne apie tą, šlovinamą „Giesmių giesmėje“ ar Šekspyro sonetuose. Apie meilę ir aistrą, pačią natūraliausią, kylančią iš islandiškos gamtos, iš mitiškojo pasaulio pajutimo. Čia aistra labai žemiška, bet išsakyta tokiais žodžiais, kad primena poeziją. Tai viena geriausių mano šiemet perskaitytų skandinavų autorių knygų.

Skaitytoja Irma

Komentarai uždrausti.

Susidomėjote? Registruokitės į kursus:

    ĮmonėPrivatus asmuo