Juk būna taip, kad į rankas pakliūna knyga, kurios dabar nenorėtum skaityti. Dėl to, kad esi tam nepasiruošęs arba šią temą šiuo gyvenimo laikotarpiu norėtųsi tiesiog apeiti. Aš kalbu apie knygas karo tema. Kai tikras karas vyksta netoli nuo tavo gimtųjų namų, Ukrainoje (tegul jį matai tik per televizorių), nuo jo negali pabėgti. O karas vyksta kas dieną, sukeldamas begalę baisių, dažnai žmogui nepakeliamų išgyvenimų. Tu, kad ir ne fiziškai, bet mintyse ir širdyje išgyveni drauge su tais kenčiančiais žmonėmis, tau už juos skauda, tau už juos baisu. Štai kodėl nebesinori skaityti knygų, sukrečiančių pasakojimais apie karo padarinius. Gal tai bėgimas nuo realybės, gal tai bandymas apsaugoti save, o gal to karo žiaurumų pakankamai prisižiūri ir prisiklausai medijose? Bet tada knyga pati tave susiranda. Aš kalbu apie suomių rašytojo Tomi Kinuneno (Tommi Kinnunen) romaną „Nesakė, kad gailisi“. Iš suomių kalbos romaną išvertė Aida Krilavičienė, leidykla Alma littera išleido 2022 m.
Karas baisus ne tik todėl, kad žūsta niekuo dėti žmonės, bet ir todėl, kad palieka didžiules žaizdas ir taikai įsivyravus. Taikai karo lauke, bet ne žmonių gyvenimuose. Tokia yra šio suomių rašytojo knyga – apie karo pasėkmes karui pasibaigus. Tai pasakojimas apie penkias suomių moteris, kurios 1945 m. pavasarį grįžta iš Norvegijos. Jos – nacių kolaborantės. Karas baigėsi vokiečių pralaimėjimu, tad jie traukiasi iš okupuotos Norvegijos, o moterų jiems nebereikia. Nuskustom plikai galvom (tai ženklas, kad jos kolaboravo savo noru), moterys paleidžiamos prie Suomijos sienos. Jos ilgas savaites keliauja namo, nežinodamos, kas jų laukia. Pasiilgę artimieji? Pasmerkti pasiruošę tėvynainiai? O gal mirtis gūdžiuose Suomijos miškuose ar einant užminuotais keliais? Jos keliauja be maisto, miega miške, nudriskusiais nešildančiais rūbais apsivilkusios, vos paeidamos ištinusiomis, nušalusiomis kojomis, apsiavusios nudrengtais batais. Pirmoji pasiduoda vyriausioji, Aili. Paskutinioji namus pasiekia Irenė, bet įžengti į namus jai neužtenka drąsos. Tai kelio romanas, taip šios knygos žanrą įvardina pats autorius.
Norint suprasti moterų pasirinkimą trauktis su naciais, reikia truputį įsigilinti į Suomijos istoriją. Po Žiemos karo 1939 – 1940 m. su Stalino Rusija pasirašiusi paliaubas, Suomija neteko dalies savo teritorijų, kare su sovietais žuvo 67 000 suomių. Netrukus Stalino aneksuotose teritorijose prasidėjo kitaminčių „valymas“, vežimai į Sibirą. Suomija gyvena baimėje, todėl , kad ir nenorom, priima hitlerinės Vokietijos pasiūlymą bendradarbiauti, nes ši žadėjo laimėjusi karą grąžinti prarastas teritorijas. Tai buvo laikinas taikos sprendimas. Drauge su vokiečiais suomiai kariavo 1941 – 1944 m. prieš sovietų Rusiją. O 1944 – 1945 m. kilo Laplandijos karas, kai suomiai išvijo nacius iš Šiaurės Suomijos į okupuotą Norvegiją. Ir apie šį karą istorijos vadovėliuose kalbama nedaug. Dar mažiau kalbama apie moteris, su priešo armija iškeliavusias į šiaurę, nes grįžusios apie tai jos bijojo kalbėti nuniokotuose kaimuose. Štai tokiu metu ir vyksta romano veiksmas.
Keliaudamos po sugriautą šalį, vengdamos žmonių, moterys palaiko viena kitą. Kelionėje geriau viena kitą pažindamos, jos pasipasakoja apie savo gyvenimus. Nė viena iš jų neturėjo aiškios politinės priežasties bijoti rusų ar vokiečių atėjimo. Greičiau tai buvo asmeninių problemų sprendimo būdas. Ne viena iš jų ilgėjosi savo vokiečio, su kuriuo Norvegijoje pradėjo bendrą gyvenimą. Kita vertus, jos nesigaili, kad priėmė tokį sprendimą. Šios moterys gal pasirinko neteisingai, bet jos taip gelbėjosi šiame pakrikusiame per karus pasaulyje. Ar jas dėl to reikia pasmerkti? Taip, jei mes pasielgtume teisingiau. Tačiau už paslydimą jos sumokėjo didelę kainą – tom fizinėm kančiom, kurias iškentėjo keliaudamos namo. Ir dar ilgai mokės nekenčiamos ir smerkiamos žemiečių – tą panieką jau spėjo patirti. Tik moterys nesupranta, už ką jų nekenčia tėvynainiai. „Ką jos padarė? Skalbė baltinius, valgykloje pardavinėjo rūgščius šių laikų gaiviuosius gėrimus. Užkasinėjo amputuotas galūnes, plovė kraujuojančius kojų strampus. Jos nekariavo – kaip ir tie, kurie viską sprendė“. O juk „Išeidami į karą vyrai sakė, kad dėl moterų vyksta kovos, kad karuose ginama moterų garbė. Bet turbūt ne visų, o tik tų, kurios laikomos pavyzdinėmis.“
Ėmęsis rašyti romaną tokia subtilia tema, autorius kelia nepatogius klausimus: „Ar žmogus gali grįžti į įprastą gyvenimą po to, ką jam teko matyti, daryti ir patirti per karą?“ Anot Tomi Kinuneno, „ Atminimu vyrų, kovojusių Vokietijos pusėje, rūpinasi paveldo asociacija, bet toje pačioje armijoje dirbusios moterys įsivaizduojamos tik kaip žemos moralės kekšės arba iš meilės apkvaitusios mergaičiukės . Kodėl vyrų poelgiai pagrindžiami komandiniais įgaliojimais, o moterys atsakingos individualiai?“ Manau, būtent už tokį atvirumą Tomi Kinunenas 2020 m. ir buvo apdovanotas Finlandija skaitytojų premija.
Visi karai kada nors baigiasi. Bet ne apie viską kalbama ir norima prisiminti karui pasibaigus. Šio romano epigrafas: „Tiems, kuriems tyla – lengviausias kelias“. Manau, tylėti lengva tiems, kurie karą stebi medijose arba skaito knygose. Tiems, kurie patyrė karo neteisybę, tylėti yra sunku ir skausminga.
Irma Skaitė
Atgal į sąrašą 