Kultūra: Apie kriminalinį trilerį „Piktųjų karta“

2022-11-20

Emilio Vėlyvio režisuotą detektyvinį trilerį „Piktųjų karta“ dar ir dabar galite išvysti Lietuvos kino teatruose. Apie šį filmą parašyta daugybė straipsnių, jam skirta gausybė liaupsių: puikus, nenuspėjamas, vienas laukiamiausių, nepriekaištingas, be galo kokybiškas, geriausias lietuviškas detektyvas, siužetas aiškus, nuoseklus ir įtraukiantis ir t.t. Pagyrų sulaukė ir aktoriai, ir scenaristas, ir kompozitorius. Net nebandysiu ginčytis – trileris išties įspūdingas. Bet šiuo atveju man įdomus tik vienas šio filmo aspektas – jo žanras.

   Įvairūs kino kritikai ir apžvalgininkai vienu balsu tvirtina, jog E.Vėlyvis pirmą kartą lietuvių kino istorijoje sukūrė skandinaviško neo noir stiliaus trilerį. Štai V. Eiva rašo: „Be galo norisi pasidžiaugti filmo scenarijumi, kuris buvo sukurtas taip, lyg būtų gero skandinaviško filmo versija. Jis niūrus, su destrukcinėmis potekstėmis, bet tuo pačiu ir savotišku šviesos krislu pabaigoje“. „Klaipėdos dienoje“ rašoma: „Piktųjų karta“ yra ypatingas detektyvas – šio žanro filmai vadinami skandinaviškais noir“. M. Gimbutaitė taip įvardina šio filmo žanrą: „Piktųjų karta“ yra kriminalinis trileris: visų pirma tai vadinamojo whodunnit (liet. kas tai padarė) požanrio istorija, kurios tikslas – išsiaiškinti nusikaltėlį, visa tai darant su neonoiriniu politiniu prieskoniu.“ Arba dar: „Režisieriaus Emilio Vėlyvio pirmasis lietuviškas kriminalinis trileris „Piktųjų karta“, alsuojantis geriausiomis tamsiojo skandinaviško detektyvo – nuaro tradicijomis“ . „Kriminalinio neo-noir stiliaus detektyvo <…> kokybei galėtų pavydėti net ir patys iškiliausi skandinaviški trileriai“, – rašo D. Indrišionis. Delfyje randame: „Piktųjų karta“ – beveik nepriekaištingas ir pagal visas įmanomas detektyvinio „neo noir“ stiliaus trilerių tradicijas Emilio Vėlyvio surežisuotas kino projektas, kuris savo ruožtu visiškai nenusileidžia net ir patiems geriausiems iš skandinaviškų šalių atkeliavusiems filmams.“ Tą patį pripažįsta ir Andrius Užkalnis tv3.lt : „Tai trileris, makabriškas ir šaltas, su tirštu Skandinavijos noir („juodojo siaubo“) užtepu: nė vienas herojus nėra laimingas, visi įspeisti į kampą aplinkybių, paklydimų ir šėtoniško teisingumo (čia teisingumas yra nekrikščioniškas, atlaidumui vietos nėra), senos nuodėmės ir kerštas atsiveja net iš kapo (arba iš lavoninės), žudymai yra parodomieji ir tiek brutalūs ir užribiniai, kad kvepia vikingų legendų nevaržoma psichopatija“. Visuose šiuose straipsniuose raktiniai žodžiai – „skandinaviškas detektyvas“ ir „neo noir“.

   Tai ir pabandykime išsiaiškinti. Pirmiausia, kas yra neo noir žanras ir kas jam būdinga.

   Pradžioje apie klasikinius neo noir filmus. Taip apibūdinami amerikiečių trileriai, išleisti 1945-1960 m. Jų būdingi bruožai: tamsi fatališka nuotaika ir vizualika, pabrėžianti silpną apšvietimą ir nesubalansuotą kompoziciją. Tai stilizuotas kino žanras, pabrėžiantis pesimizmą, cinizmą ir fatalizmą, kurį sukėlė Didžioji depresija. Tai „juodasis kinas“.  Kai kas teigia, kad noir nėra filmo žanras, o labiau stilius ar estetika, tačiau atrodo, kad niekas negali susitarti dėl konkretaus apibrėžimo. Neo noir žanras dar laisviau apibrėžiamas filmuose, išleistuose po 1960 m. E. Vėlyvio kriminaliniame trileryje neo noir filmams būdingas pesimizmas ir fatalizmas susijęs su Lietuvai džiugiu, bet kartu be galo lemtingu laikotarpiu – Nepriklausomybės atkūrimu. Laikmetis sudėtingas, nes neįmanoma išeiti iš sovietinės sistemos be aukų. Nes „struktūros“ taip lengvai nepaleidža laisvėn. Galų gale, ir be „struktūrų“ įtakos post sovietiniai žmonės dar ne visi išsivadavo iš mąstymo gniaužtų: maži „vadukai“ jaučiasi šalies šeimininkais (iš čia cinizmas), dorumas, sąžiningumas – išskirtinė „paprastų“ žmonių gyvenimo norma (iš čia pesimizmas) ir t.t. Juk buvę ryšiai su KGB iki šiol meta šešėlį ne vienam politikui.

   Filme nemažai sąlygiškumo – štai visi buvę kėgėbistai nusikaltėliai atsiduria viename mažame provincijos miestelyje. O gal jų koncentracija filmo autoriams padeda atskleisti  idėją, „nes plika akimi nematomose provincijos istorijose dažniausiai detalių ir motyvų gausu“, – tvirtina D.Indrišionis. Be to, miestas, mažas miestelis – būdinga neo noir filmų veiksmo vieta.

   Šio žanro kriminaliniams trileriams būdingi ir simboliai – kartais lengvai pastebimi, kartais keistai paaiškinantys ar papildantys filmo idėją. M. Gimbutaitė juos vadina „simboliniais kuoliukas, įkaltais filme: medžioklės sceną vaizduojantis paveikslas, kurį išvystame prasidedant paties Ginto medžioklei, ar žudiko automobilio valstybiniai numeriai ATA 696“. Aš  paminėčiau dar vieną – finalinėje filmo scenoje pasirodžiusį mažametį komisaro sūnų. Jis nušauna žudiką. Deus ex machina? Bet tai ne tik  stebuklas, galintis lemti laimingą pabaigą. Atrodo, kad tai vienintelė galimybė nutraukti šį nežaboto keršto ratą: juk už nužudytą tėvą dabar jau turėtų keršyti komisaro sūnus. Ir taip niekada nesibaigtų iš kartos į kartą perduodamas keršto troškimas. O dabar jis baigėsi. Nutrauktas netikėtai į žudynes įsikišus mažam vaikui. Štai kaip šis sunkiai apibrėžiamas žanras neo noir suteikė filmo „Piktųjų karta“ kūrėjams papildomų meninės išraiškos  priemonių.

   Kaip atrodo skandinaviškas nuaras arba dar vadinamas scandi noir žanras? Ar jis kuo nors skiriasi nuo kitų šio žanro kriminalinių filmų? Kažkodėl man atrodo, jog ne. Tiesiog skandinaviški detektyvai pasaulyje jau tapo tam tikru etalonu. Jei skandinaviškas, tai greičiausiai bus įtempto siužeto, dažnai su politiniais motyvais, niūrūs, kartais net depresyvūs. Šio žanro trileriai atsirado iš aštrių žurnalistinių tyrimų, ypač žiaurių nusikaltimų aprašymų, atviros socialinės kritikos. Tai tamsūs, niūrūs, pesimistiški filmai. Ypač šį žanrą pamėgo švedų kūrėjai. Iš tiesų, skandinaviškame, o ypač švediškame detektyve labai dažnai dalyvauja KGB ar rusų žvalgyba. Su jomis susiduria dori detektyvai ar policijos komisarai, tačiau rusų „struktūrų“ užmestą tinklą labai nelengva įveikti.

   Lietuva  vis dar susivokia persekiojama  sovietmečio šešėlių. Todėl, sakyčiau, šis neo noir žanras gana organiškai tiko filmui „Piktųjų karta“, nes skausmingas ir dažnam lietuviui lemtingas sovietmetis dar nėra pakankamai išanalizuotas ir įsisąmonintas. Jo padariniai dar nėra galutinai suskaičiuoti. Ir skriaudikams dar neatleista kaltė.

Irma Skaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Susidomėjote? Registruokitės į kursus:

    ĮmonėPrivatus asmuo