Kultūra: Apie Karlą Uvę ir jo kasdienes kovas su gyvenimu (III)

2021-12-06

Jūsų dėmesiui – trečioji skaitytojos Irmos Urbanienės Karlo Knausgordo romano „Mano kova. Šokis tamsoje“ apžvalgos dalis. Antrąją apžvalgą skaitykite https://siaureskryptimi.lt/kultura-apie-karla-uve-ir-jo-kasdienes-kovas-su-gyvenimu-ii/ 

Mano kova. Šokis tamsoje

Prie paauglystės temos Karlo Uvės Knausgordo romane grįžtama dar kartą ketvirtoje dalyje „Šokis tamsoje“ (išversta į lietuvių kalbą ir išleista 2021 m.). Karlo Uvės pasakojimas apie paskutinius metus mokykloje ir vėl šokiruoja savo atvirumu. Jis geria kiekvieną dieną („Koks gyvenimas! Nuvažiuoti šen ir išgerti, pasitaikius progai numigti, jei pasiseks, šiek tiek užkąsti ir viską pradėti iš naujo. Fantastiška. Man be galo patiko būti girtam“), su draugais krečia visokias nesąmones per vakarėlius („Apie pirmą nakties vakarėlis pasiekė kulminaciją. Kristianas sustugęs išspyrė vonios duryse didžiulę skylę. Trondas sėdėjo virtuvėje su dviem dideliais peiliais ir mosavo į taktą, bedžiodamas ašmenimis į stalo kraštą, ir su kiekvienu mostu jie palikdavo po naują žymę. Liaudis vėmė ant laiptelių prie svetainės durų, žvyro aikštelėje tarp automobilių, ant lovos Ingvės kambaryje“), nelanko pamokų („Nuo mamos slėpiau ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, nesakiau, kad nuolat bėgu iš pamokų. Ir dariau tai vis dažniau – praleisdavau daugiau pamokų, nei jose dalyvaudavau“), net svajoja apie narkomano gyvenimą („Ir mintis, kad tai galėtų būti narkomano kelio pradžia, neapsakomai viliojo, suteikė gyvenimui fatališkos reikšmės. Būti narkašu, gyventi tik dėl dozės, į visa kita nusispjauti man atrodė baisiausias įmanomas dalykas“). Bet labiausiai svajoja apie intymius santykius („Taip jau nutiko, kad niekada nesimasturbuodavau. Niekada nesismaukiau. <…> Tiesioginis rezultatas buvo tas, kad miegodamas patirdavau neapsakomai ilgus ir gausius sėklos išsiliejimus. <…> Sapne vos priartėdavau prie moters, ir įvykdavo ejakuliacija“).

Ir jeigu tūlam skaitytojui toks jaunuolio gyvenimas ir mintys pasirodys amoralios ir nepriimtinos, tai greičiausiai jūs arba užmiršote savo jaunystės nuotykius, arba iš tiesų nugyvenote pilką ir nuobodų gyvenimą, kai neaišku, kada tu dar jaunas, o kad jau pasenai. Gali būti dar viena priežastis – apsimestinis šventeiviškumas, baimė prisipažinti – taip, ir aš tai patyriau. Bet pasakotojas atviras, nes negalvoja, kaip atrodys miesčioniškų vartotojų akyse. Šį gyvenimo periodą Karlas Uvė vadina laimingiausiu savo gyvenime („Juokiausi, buvau laisvas ir visus aplinkui laikiau savo draugais.“). Ir gailėtis reikėtų tų, kurie tos laimės nepatyrė. Bet jau tada, septyniolikos metų, vaikinas turėjo savo vertybių sistemą: „Visiems rūpi daiktai. Visi nori naujų striukių, batų, automobilių, namų, kemperių, kalnų trobelių ir katerių. O man to nereikia. Perku knygas ir plokšteles, nes jos atskleidžia esminius dalykus, tai, ką reiškia būti žmogumi šiame pasaulyje.“

„Man visada patiko tamsa. Vaikystėje būdamas vienas jos bijojau, bet kartu ir dievinau tamsą ir tai, kaip ji keičia pasaulį. <…> Kai paaugau, mažai kas man patiko labiau nei naktinėti, šitaip mane traukė tamsa ir tyla, žadančios kažką didingo. Ruduo buvo mano mėgstamiausias metų laikas, mažai kas pranokdavo klajones keliu palei upę per tamsą ir lietų“ – taip apie tamsą svarsto septyniolikmetis Karlas Uvė. Ir tai nestebina. Mes visi klaidžiojame tamsoje, kol esame jauni. Mes nežinome, ko tikėtis toje tamsoje, ką išvysime užsidegus šviesai, kas tamsoje mus išgąsdins ar nuvils. Juk tamsoje pasaulis didesnis ir pilnas pavojų. Kita vertus, prietema suteikia paslapties ir magijos. Karlas Uvė mėgsta klaidžioti po paslaptingus savo sielos labirintus. Tiesa, tos paieškos kol kas bevaisės, nes atsakymo nėra. Ar jis tikrai nori tapti rašytoju?

Tamsos motyvas kyla ir iš gyvenimo patirties šiaurinėje Norvegijoje. Žalių pievų, žydrų fjordų ir kalnų šalis prabėgus trumpai šiaurietiškai vasarai tampa atšiauria šalimi. Tamsu ir dieną, ir naktį. Karlas Uvė pradeda rašyti naktimis, o dienomis, pravedęs pamokas mokykloje, eina miegoti. Ir koks skirtumas, jei tarp dienos ir nakties šiaurietiškoje gamtoje ribos nėra.

Ši romanų ciklo dalis galėtų būti skirta paaugliams ir jaunimui. Manau, daug atsakymų surastų jauni žmonės į klausimus, kurių nedrįsta paklausti. Bet Karlas Uvė drįsta juos aptarti.
Jei nekalbėsime apie save, visą gyvenimą klaidžiosime tamsoj.

Labai smagūs pasakojimai apie Karlo Uvės, kaip mokytojo, patirtį. Tik baigęs mokyklą, septyniolikmetis jaunuolis važiuoja į Norvegijos šiaurę, mažą Hofjordo gyvenvietę, dirbti pakaitiniu mokytoju. Mokykla maža, klasės jungtinės. Šitaip norvegai sprendžia pedagogų trūkumą nepatraukliame šiauriniame kaime. Karlas Uvė tik trimis metais vyresnis už savo auklėtinius. Tiesą sakant, jie jo ir už mokytoją nelaiko. Bet gyvenimas mažame žvejų kaimelyje turi ir privalumų. Santykiai tarp mokytojų ir mokinių artimi, vaikai nuolat vaikšto į svečius pas savo mokytojus.

Sunku neramiam jaunuoliui ištverti Hofjorde. Bet gal tai irgi kova? Kova su savimi, kai norisi daryti tik tai, ką norisi. Bet jaunas žmogus tokiomis sąlygomis išsiugdo pareigą – prieš savo mokinius, prieš save, prieš kolegas.
Bet iki suaugusio žmogaus Karlui Uvei dar reikės praeiti ilgą kelią. Iš tamsos jis išsiveržia pergalingai – galų gale įgyvendina savo svajonę pasimylėti, pajusti intymumo pilnatvę ir išsivaduoti iš jaunuolį slegiančio nepasitikėjimo savo vyriškumu. Ši kova laimėta. Ir jei jums ji atrodo nereikšminga, tai belieka prisiminti savo jaunystės patirtis.

 

Skaitytoja Irma Urbanienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Susidomėjote? Registruokitės į kursus:

    ĮmonėPrivatus asmuo