Jūsų dėmesiui – antroji skaitytojos Irmos Urbanienės Karlo Uvės romanų „Mano kova. Mylintis žmogus“ ir „Mano kova. Vaikystės sala“ apžvalgos dalis. Pirmąją apžvalgą skaitykite https://siaureskryptimi.lt/kultura-apie-karla-uve-ir-jo-kasdienes-kovas-su-gyvenimu-i/
Mano kova. Mylintis žmogus
Antra romano dalis – tai suaugusio žmogaus bandymas suvokti save kaip šeimos vyrą ir kaip tėvą. Karlas Uvė dalyvauja savo vaikų gimdyme, jaučia jiems begalinį artumą, nors vaikų auginimas sunkus ir varginantis darbas. Bet tik nugalėjus sunkumus, tampama mylinčiu tėvu. Jis didžiuojasi ir žavisi savo vaikais. O kai turi savų vaikų, tai tavo paties santykis su tėvais keičiasi, iš naujo įvertini savo paties vaikystės patirtis. Labai įdomūs Karlo Uvės pokalbiai su draugais, kur jie kiekvienas pasakoja savo vaikystės prisiminimus, samprotauja apie savo santykius su tėvais. Tai tarsi savotiški psichoterapijos seansai, kai išsipasakojus kitiems, kas tave slegia, tavo paties požiūris ir jausmai tarsi išsigrynina.
Karlas Uvė palieka Norvegiją ir persikelia gyventi į Švediją, nes jo žmona Linda iš Stokholmo. Čia vėl nauji iššūkiai Karlui Uvei – jis negreitai susidraugauja, nelabai ir mėgsta naują draugiją. Labai įdomu skaityti , kaip pasakotojas lygina švedus su norvegais, ieško šalių skirtumų ir panašumų.
Bet kartais Karlą Uvę apninka juodos mintys, nepasitenkinimas savo dabarties gyvenimu, jis ima abejoti ir savo, kaip rašytojo, veiklos tikslingumu. Monotoniška buitis, nuovargis trikdo ir santykius šeimoje tarp vyro ir žmonos. Karlas Uvė ima trokšti vienatvės – taip jam malonios būsenos. Bet juk jis turi šeimą, turi įsipareigojimų. Iš pirmo žvilgsnio ši dalis apie elementarų kasdienį gyvenimą, elementarią buitį, rutiną. Bet juk tai taip pat kova, kurioje turi išmokti būti kantrus ir atlaidus, išmokti mylėti ir kasdienybėje patirti džiaugsmą.
Mano kova. Vaikystės sala
Tai trečioji romanų ciklo dalis, išleista 2020 m. Čia Karlas Uvė pasakoja apie savo vaikystę. Bet kartais aprašo ir dar senesnius laikus, prieš jo tėvams susituokiant. Įdomu tai, kad tada pasakotojas pereina į trečiąjį asmenį ir pasakoja apie tėvus tarsi apie visiškai nepažįstamus žmones. Gal dėl to, kad jis pats dar nebuvo gimęs? Bet netrukus jie taps Karlo Uvės tėvais.
Labai tiksliai, detaliai perpasakojamas Karlo Uvės gyvenimas nuo pat gimimo. Tiesa, atmintimi pasikliauti negalima, nes „Atmintis nėra patikimas gyvenimo mato vienetas. Nėra dėl labai paprastos priežasties: atmintis nevertina tiesos kaip prioriteto“. Taip mano pats pasakotojas. Be to, vaikystė – magijos metai, stebuklų metai. Bent jau daugelio atmintyje.
Po truputį mums atsiveria aštuntojo dešimtmečio vaizdai saloje, mažame Triomiojos miestelyje, kur prabėgo Karlo Uvės vaikystė. Kai kurie įvykiai, ypač susiję su tėvu, vėliau prisimenami kitose romano dalyse. Skiriasi tik tų įvykių vertinimas. Griežtas ir dažnai žiaurus tėvas kelia vienuolikmečiui baimę, bet visa kita – mokykla, draugai, naujas nematytas pasaulis – labai džiugina Karlą Uvę. Bet kai šalia yra brolis Ingvė ir mama, gyvenimas atrodo saugus ir mielas. O kiek nuotykių patirta su geriausiu draugu Geiru! Beje, su juo keliai suves vėl, tik jau po daugelio metų Stokholme. Tiesa, kaip ir visiems vaikams, tenka išgyventi pažeminimą (kai mergaitės atima saldainius arba kai šaiposi iš jo gėlėtos plaukimo kepuraitės). Bet sunkiausia su valdingu ir nuožmiu tėvu, įtikti jam sunku, nes turi suprasti, ko jis tikisi, turi prisitaikyti prie jo nuotaikų kaitos. Tėvas gali nubausti sūnų net už tai, kad jis baseine pametė kojinę. Daugybė nuoskaudų ir neteisybės, kurią vaikas priverstas pakęsti, ilgam lieka ir suaugusio Karlo Uvės atmintyje. Jis svajoja kuo greičiau užaugti (kad „gyvenime galėčiau visiškai laisvai priiminėti sprendimus. Nekenčiau tėčio, bet buvau patekęs į jo gniaužtus ir niekaip negalėjau iš jų išsivaduoti“).
„Gyvenau du gyvenimus, vieną vidinį ir kitą išorinį, ir taip buvo visada, tikriausiai, kaip ir visiems: sėdėdami prie televizoriaus šeštadienio vakarą kartu su tėvais ir broliais ar seserimis jaučiamės kur kas švelnesni ir jaunesni nei tada, kai einame į mišką, kur vyrauja absoliuti laisvė ir niekas netrukdo vadovautis kad ir menkiausiais impulsais.“ Taip savo gyvenimą suvokia mažasis Karlas Uvė, nuoširdžiai ir atvirai pasakoja apie savo džiaugsmus ir nuodėmes. Negaliu atsistebėti, kaip rašytojas detaliai ir įtikinamai atskleidžia vaiko mintis, išgyvenimus, jausmus. Ir ta visuma – tai kova su savimi ir su aplinka, ne visada tau palankia ir mylinčia, kartais negailestinga ir atšiauria. Ko išmoko Karlas Uvė „vaikystės saloje“, parodys gyvenimas. Čia dar tik trečioji romano „Mano kova“ dalis.
Skaitytoja Irma Urbanienė
(tai yra antroji Skaitytojo užrašų ciklo apie romaną „Mano kova” dalis. Laukite tęsinio!)
Atgal į sąrašą 