Kultūra: Apie Karlą Uvę ir jo kasdienes kovas su gyvenimu (I)

2021-09-24

Jei imsite skaityti Karlo Uvės Knausgordo romaną „Mano kova” (Baltos lankos, 2018 m., iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė), pasiruoškite jaustis nepatogiai, būti šokiruoti, nerti į paradoksalių minčių erdves, ginčytis ir sutikti ne su visomis Karlo Uvės tiesomis. Bet perskaitę romaną tikrai tapsite kitokie. 

Karlas Uvė Knausgordas (Karl Ove Knausgard) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje laikomas fenomenu.  Karlas Uvė – tai visame pasaulyje išgarsėjusio K.U. Knausgordo šešių autobiografinių romanų ciklo „Mano kova” pagrindinis veikėjas. Karlas Uvė, rašytojas ir knygoje, ir gyvenime, abejojantis ir tyrinėjantis, intelektualus ir jautrus. Kartais jam atrodo, kad pasaulis mažas ir aprėpiamas, bet protas sako, kad „pasaulis beribis ir neaprėpiamas, įvykių skaičius begalinis, dabartis – atviros durys, kurias blaško istorijos vėjas”. Karlas Uvė pažįsta pasaulį iš knygų ir paveikslų, ir dar iš muzikos. Romane mes matome jauną vaikiną, neriantį į malonumus ir saviapgaulę, jaunuolio bandymą pabėgti nuo gyvenimo ir jo problemų, turime malonumą pažinti  ir  subrendusį rašytoją, tėvą, vyrą. Žmogus yra visoks. Gal todėl ir romanas vadinasi „Mano kova” – kova už gyvenimą, už savo vietą jame, kova su silpnybėmis ir ydomis, kova už pripažinimą ir įvertinimą, už galimybę mylėti ir būti mylimam. O kova juk užgrūdina.

Skaitydami Karlo Uvės gyvenimą, mes imame geriau suprasti ir savąjį.

Mano kova. Mirtis šeimoje

Pirmajame ciklo romane „Mirtis šeimoje”  Karlas Uvė rašo apie save, savo vaikystę ir jaunystę. Rašo nieko neslėpdamas (net vardų), nepagražindamas ir neretušuodamas savo ir savo artimųjų gyvenimo. Antraip jo atvirumas nebūtų toks tikras. Nesujaudintų mūsų, nesuvirpintų skaitytojų jausmų. O tie jausmai labai artimi ir suprantami. Nes bendražmogiški. Nesvarbu, ar tu lietuvis, ar norvegas. Labai atviras ir nepagražintas pasakojimas kartais net šokiruoja. Bet priverčia skaitytoją prisipažinti – ir aš tą išgyvenau, ir mano patirtis labai panaši: santykiai šeimoje, ypač su tėvu, pirmieji susitikimai su merginomis, paaugliški bandymai pasigerti. Lėtas ir detalus pasakojimas labai universalus – Karlas Uvė daug mąsto apie mirtį ir meilę, apie baimę ir gėdą. Ypač apie mirtį. Karlas Uvė stengiasi suprasti jį supantį pasaulį. Taip, tai primena kovą su tuo, ko nepažįsti, bet su tuo nepažįstamuoju turi stoti akistaton. Neigimas beprasmiškas. 

Sudėtingiausi Karlo Uvės santykiai su tėvu. Vaikystėje jis labai troško tėvo dėmesio ir pripažinimo. Būdamas paauglys stengėsi vengti tėvo globos ir artumo. Suaugęs nutolo dar labiau, juolab kad ir tėvas, ypač po skyrybų su Karlo Uvės motina, nebandė suartėti su sūnum. Tarsi du nepažįstami žmonės  gyveno du skirtingus gyvenimus. Atrodo, daugiausia Karlas Uvė apie tėvą sužinojo šiam mirus. Ir tai buvo tikra akistata su baime ir gėda. Gal dėl to Karlas Uvė negali sulaikyti ašarų. Ir nesigėdi apie tai kalbėti. Pasakotojas, atrodo, nieko nuo skaitytojo nepaslėpė: kraupokai realistiškų alkoholiko tėvo gyvenimo aprašymų ir su estetika ir gal net etika prasilenkiančių jo mirties detalių. Tikra, nors ir šokiruoja. Moralistas tikrai palinguos galva – argi galima nešti šiukšles iš namų, ar gražu taip apie artimuosius viską išpasakoti… Bet juk mūsų instagramiškame gyvenime, kada gali pasirodyti pasauliui bet kuo, tik ne savimi, Karlas Uvė  primena svarbiausią vertybę – tikrumą ir tiesą. 

Aišku, tik tiems, kam  tai vertybė.

Mano kova. Mylintis žmogus

Tai antroji romano ciklo knyga, išversta į lietuvių kalbą ir išleista 2019 m. Karlas Uvė suaugęs tridešimt trejų metų vyras, rašytojas, trijų vaikų tėvas. Pasakotojas nesistengia papasakoti nuoseklios savo gyvenimo istorijos. Jis labai dėmesingas detalėms, bet nepaiso laiko nuoseklumo. Kodėl? Apie tai verta susimąstyti.

Šiame gyvenimo tarpsnyje Karlas Uvė daug rašo, daug samprotauja ir daug pasakoja apie save, kaip ir anksčiau labai atvirai, išsakydamas, ką jaučia, ką mąsto, nors ne visada pasako garsiai. Ši dalis pilna filosofinių įžvalgų, originalių minčių apie perskaitytas knygas. Jis stebi savo kiek paaugusias dukras ir ši patirtis virsta apibendrinimais: „Mes gimstame lygūs, gyvenimo aplinkybės nenulemia mūsų gyvenimų skirtumų, kaip tik priešingai – mes gimstame skirtingi, o aplinkybės mūsų gyvenimą suvienodina.“ 

Stebėti ir analizuoti, kaip auga vaikai, – gražioji tėvų gyvenimo dalis. Iš tiesų, Karlas Uvė kovoja su rutina, su nuovargiu šeimoje, vis prastėjančiais santykiais su mylima žmona Linda. Jis pats stebisi savo dabartiniu gyvenimu: „buvau žmogus, kuriam gyvenime visai nereikia artumo, kuriam joks nutolimas neatrodė per didelis, ir negalėdavau atsidžiaugti vienatve“. Deja, šeima kainuoja daug – laiko, kantrybės, pasiaukojimo. „Kasdienybę su pareigomis ir rutina aš pakęsdavau, bet niekada ja nesidžiaugiau, niekada nemačiau joje prasmės ir neradau laimės. <…> Vadinasi, gyvenimas, kurį gyvenau, nepriklausė man. Stengiausi jį pripratinti, nuolatos dėl to kovojau, nes noras buvo nuoširdus, bet man nepavyko, ilgesys kažko kito persmelkdavo kiaurai visa, ką dariau.“

O juk tai ne vieno iš mūsų patirtis.

Skaitytoja Irma Urbanienė

(tai yra pirmoji Skaitytojo užrašų ciklo apie romaną „Mano kova” dalis. Laukite tęsinio!)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Susidomėjote? Registruokitės į kursus:

    ĮmonėPrivatus asmuo