Daugelis tautinių valstybių turi kalbos politiką – t. y., įvairius valstybinius nuostatus, aktus ir įstatymus, reguliuojančius kalbos vartojimą šalyje. Lietuvoje yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kurios tikslas – puoselėti lietuvių kalbą ir užtikrinti taisyklingą jos vartojimą viešojoje erdvėje. Tačiau skirtingos valstybės įvairiai žiūri į kalbos apsaugą, normų laikymąsi ir taisyklingą vartojimą. O kokia situacija Švedijoje?
2009 m. Kalbos aktas. Jau 20 a. devintame dešimtmetyje pradėta svarstyti apie anglų kalbos įtakos keliamą pavojų švedų kalbai. Buvo bijomasi, jog švedų kalba gali prarasti savo statusą ir tapti privačios erdvės kalba, o tuo pačiu ir netekti tautos vienijimo funkcijos. Nepaisant to, kad šalies administracinė kalba švedų, ji nebuvo oficiali valstybinė kalba. 2005 m. priimtas Kalbos įstatymas įteisino švedų kalbą kaip pagrindinę šalies kalbą, vienijančią visuomenę. 2009 m. išleistas Kalbos aktas. Jis įteisino švedų kalbą kaip valstybinę ir užtikrino jos vartojimą viešajame sektoriuje: švedų kalba turi būti vartojama administracinėje ir kitose pagrindinėse sferose, už kurių ribų švedų kalba nėra privaloma. Kadangi ne visi Švedijos piliečiai kalba švediškai, Aktu taip pat įteisintos tautinių mažumų kalbos.
Anglų kalbos vartojimas Švedijoje. Anglų kalba – antroji dažniausiai vartojama kalba Švedijoje. Anglų kalbos vartojimą reguliuojantys nuostatai turi palaikyti pusiausvyrą tarp skirtingų interesų: švedų kalbos išsaugojimo bei ekonominių anglų kalbos vartojimo privalumų akademinėje ir verslo srityse. 2009 m. Kalbos aktas leidžia anglų kalbos vartojimą aukštojo mokslo įstaigose (pvz., disertacijų rašymą anglų kalba, tačiau reikalaujama švediškos santraukos).
Tautinių mažumų kalbų teisės Švedijoje. Švedijos tautinės mažumos nuo seno kovojo už savo kalbos teises. Švedijos įstojimas į Europos Sąjungą sukėlė didesnes ambicijas ginti tautinių mažumų teises ir kultūrinį paveldą. Švedijos tautinių mažumų kalbos politikos pagrindine idėja laikoma kalbų revitalizacija, kad mažumos, kurios buvo priverstos asimiliuotis, galėtų susigrąžinti savo kalbą. 1998-1999 m. buvo priimtas Švedijos tautinių mažumų įstatymas, įtvirtinęs penkių Švedijos tautinių mažumų kalbų teises: samių, suomių, Torno slėnio suomių, jidiš ir romų kalbų. Švedijos įstatymai taip pat užtikrina teisę tautinių mažumų gyventojų vaikams įgyti mokyklinį išsilavinimą savo kalba. Švedijos tautinių mažumų kalbų politika daugelio kritikuojama, nes yra sunkiai įgyvendinama praktikoje. Mažumų kalbų vartotojai dažnai susiduria su tų kalbų mokytojų trūkumu, taip pat ne visada turi galimybę savo kalba bendrauti su valdžios institucijų atstovais dėl nepakankamo kiekio tų kalbų žinias turinčių specialistų.
Švedijos imigrantų kalbos politika. Imigrantai Švedijoje neturi jokių savo kalbą ginančių teisių, tačiau įstatymai užtikrina galimybę imigrantų vaikams mokyklose mokytis savo gimtosios kalbos. Imigrantams suteikiama integracijos galimybė iki dvejų metų, kurios metu jie gauna finansinę paramą, padedančią jiems pritapti Švedijos visuomenėje, ir valstybės finansuojamas švedų kalbos pamokas. Nuo 1996 m. du kartus per metus vykdomas nacionalinis švedų kalbos testas imigrantams.
Kalbos prieinamumo politika Švedijoje. 2009 m. Kalbos aktas užtikrino ,,paprastos kalbos” (Klarspråk) vartojimą administraciniuose dokumentuose ir valdžios institucijose. Ši nuostata paremta funkcionalios kalbos politikos ir demokratijos principu: paprasta ir aiškiai suprantama kalba palengvina komunikaciją tarp piliečių ir valdžios atstovų, taip pat užtikrina valdžios institucijų skaidrumą. Kitas susijęs, tačiau šiek tiek skirtingas požiūris – ,,lengvai suprantama kalba” (Lättläst), t.y., supaprastinta švedų kalba, pritaikyta žmonėms su protine negalia, taip pat visiems kitiems asmenims, turintiems ribotas švedų kalbos žinias. Gestų kalba Švedijoje pripažinta kaip ,,kurčiųjų žmonių gimtoji kalba“. Jai suteiktas lygiavertis statusas tautinių mažumų kalboms.
Atgal į sąrašą 