Prasidėjus rudens sezonui, kai medžiai jau nuogi, o ir oras tampa netinkamas ilgiems pasivaikščiojimams, grįžtame prie filmų ir vakarų laiko leidimo namie. Vis labiau pritampančios Halloween‘o tradicijos, artėjanti „Scanorama“ bei anksčiau atslenkanti tamsa tarsi savaime skatina įsijungti šį tą šiurpesnio: galbūt tai bus klasikiniai siaubo filmai, o gal Timo Burtono nostalgiją keliantys darbai? Šįkart tekstas nebus nei apie viena, nei apie kita, o apie pirmąjį skandinavišką siaubo filmą – švedų kūrėjų režisuotą ir Danijoje nufilmuotą ilgo metro nebyliojo kino šedevrą „Häxan” (liet. Ragana). Šis filmas laikomas visų laikų brangiausiu skandinavišku nebyliojo kino darbu, tuo metu kainavęs apie 2 milijonus švediškų kronų.
1922 metais pasirodęs „Häxan” sukėlė didžiulį ažiotažą tiek kino bendruomenėje, tiek plačiojoje visuomenėje. Nors Švedijoje ir Danijoje buvo įvertintas gana teigiamai, kitos šalys, kaip Prancūzija, Vokietija ir Jungtinės Valstijos filmą uždraudė dėl žemos moralės, kankinimo scenų, apsinuoginimo, seksualinio iškrypimo. Žiūrint iš šiuolaikinio žiūrovo perspektyvos, tokie „kaltinimai“ atrodo juokingi, bet tikrai drąsiai galima teigti, jog „Häxan” yra unikalus ir smarkiai skiriasi nuo siaubo žanre talpinamų filmų apskritai.
Pats Benjamino Christanseno šedevras netelpa viename žanre, mat iš pradžių netgi pretendavo į dokumentinį. Filmas yra fragmentiškas, sudarytas iš septynių pasakojimų, kurie pasakoja skirtingas istorijas arba skirtingus, istoriškai svarbius dalykus: senyvo amžiaus moters apkaltinimas, apsėdimas vienuolyne, orgijos ir kankinimo įrankių analizė, XX amžiaus pradžios ir viduramžių raganų padėties palyginimas. Kad šis filmas išvystų pasaulį toks, koks buvo, prireikė trejų metų nuodugnios analizės: nagrinėta raganų istorija, remtasi viduramžių menu, įvairiais išlikusiais tekstais, buvo pasitelkti ir šiuolaikiniai mokslai – neurologija, psichiatrija, antropologija bei psichologija. Nors „Häxan” daugiausia fokusuojasi į „Europos raganų holokausto“ tematiką, filmas tikrai netelpa dokumentinio žanro tarpe. Su vaizduote bei pasitelktu vaizdavimo metodu ribos tarp realybės, istoriškumo ir išsigalvojimo, fantastiškumo yra nutrinamos. Vis dėlto, su šiuo kūriniu padaromas ir labai svarbus mūsų visuomenei žingsnis: pačiame filme atsiranda ir socialinės kritikos momentas. Filmas pradedamas senais laikais, pabaigiamas – moderniais XX amžiaus vaizdiniais. Teigiama, kad masinė isterija, atsiradusi dėl raganysčių, iš tiesų kyla dėl tuo metu nesuvoktų psichologinių sutrikimų, kurie nebuvo diagnozuojami dėl labai paprastos priežasties – mokslinių žinių trūkumo ir krikščionybės įsigalėjimo. Šiais laikais (kalbu apie filmo kūrimo laikotarpį) jau buvo diagnozuojamos tokios ligos kaip nemiga, kleptomanija, Alzeihemerio liga ir kiti panašūs sutrikimai ir kilo iš tokio paties neracionalumo kaip ir „nepaaiškinamas“ raganų elgesys.
Šis filmas iki šių dienų gali būti laikomas kaip išskirtinis siaubo žanro pavyzdys. Žinoma, tuo metu, kai pasirodė „Häxan” dar nebuvo susidariusios klišės, koks turėtų būti siaubo filmas ir todėl ankstyvojo kino šedevrai pasižymi savitu originalumu. „Häxan” nesiekia sukelti šiurpo ar pasišlykštėjimo, labiau parodyti pažangą ir žmonijos klaidas bei paskatinti susimąstyti kokios klaidos buvo padarytos. Vis dėlto, pats nebyliojo kino vaizdavimo metodas kelia šiurpą ir suteikia visiškai unikalią patirtį šiuolaikiniam žiūrovui, todėl tikrai rekomenduotina susipažinti su šiuo filmu iš arčiau. „Häxan” – tai skandinaviškas pavyzdys, kurį drąsiai galima statyti šalia kitų šedevrų kaip „Nosferatu“, „Daktaro Kaligaro kabinetas“, „Golemas“ ir t.t.
Filmo anonsą galite pamatyti čia: https://www.youtube.com/watch?v=ltDAAu7uEjw
Agnė Zėringytė
Atgal į sąrašą 