Penktoje knygoje „Kartais turi lyti“ veiksmas vyksta Bergene. Į jį dvidešimtmetis Karlas Uvė atvyksta mokytis Rašymo meno akademijoje. Vasarą su Larsu pabuvęs Florencijoje, jis tikisi tokio pat gražaus ir pakylėto gyvenimo, kokį patyrė Italijoje. Bet lyti pradeda jau išvažiuojant iš tos nuostabaus grožio šalies ir lyja visą kelią. Vėliau Bergene, kaip ir galima buvo tikėtis, taip pat daug lyja ( „tolygus, merkiantis, toks šiam miestui būdingas lietus – nei labai smarkus, nei įnirtingas, bet vis viena visa gožiantis“). Panaši ir dvasinė jaunuolio būsena („lietus neapleido minčių ir pojūčių, jaučiausi tarsi įstrigęs pilkšvoje tirštoje nežinomybėje. <…> Apatija“). Bergenas – miestas, kuriame lyja 300 dienų per metus. Bet knygos pavadinimas greičiausiai susijęs ne su prastu oru, greičiau su jaunuolio nesėkmėmis. O nesėkmių daug. Bergene praleista keturiolika metų. Atsigręžęs į juos suaugęs Karlas Uvė apibendrina: „koks siaubingas laikotarpis tai buvo!“ Gal dėl to, kad dvidešimtmetis Karlas Uvė dar neatradęs savęs, nepasitiki savimi, neišsivadavęs iš visokių jaunystės kompleksų, nori dėmesio, todėl kartais savo elgesiu provokuoja aplinkinius. Jis įsitikinęs, kad yra „nuobodus, neįdomus“ ir kad su juo „niekas nenori bendrauti“.
Jaunas žmogus labai veikiamas aplinkos, artimi ir pažįstami jam daro be galo didžiulę įtaką. Štai dvidešimtmetis Karlas Uvė atvyksta studijuoti Rašymo meno akademijoje. Kas jį paskatina? Žinoma, pirmiausia noras tapti rašytoju, bet apie akademiją priporino ir Larsas, su kuriuo vaikinas keliauja po Italiją. Tačiau su užsidegimu ėmęsis kūrybos, Karlas Uvė greitai nusivilia: akademijoje niekas jo darbais nesižavi, atvirkščiai – priekaištauja dėl nepakankamo originalumo, jo tekstų redakcijos nesiima leisti. Vaikinas pradeda nepasitikėti savimi, laiko save nevykėliu: „Aš išties buvau nekalbus, ir galima daryti išvadą, kad žmonės tai pastebėdavo ir ši savybė neatrodė jiems patraukli. Tačiau ir prabilęs dažnai imdavau šnekėti netinkamomis temomis. Kalbėdavau nuoširdžiai, ypač jei likdavau su kuo nors akis į akį, o žmonės to vengė kaip velnias kryžiaus. Bet kitaip nemokėjau, toks jau buvau.“
Kita vertus, Bergenas – tai miestas, kuriame studijuoja ir jo brolis Ingvė, labai svarbus žmogus jaunuolio gyvenime. Karlas Uvė nori būti panašus į brolį, juo žavisi, juo seka, bendrauja su jo draugais, net mokosi mušti būgnais brolio ir jo draugų grupėje. Bet įvyksta kai kas nenumatyta – Ingvė paveržia iš jo mylimą merginą. Karlas Uvė gauna labai svarbias pamokas, nes turi priimti sudėtingą sprendimą: atleisti ar supykti, keršyti ar nutraukti santykius. Juk Ingvilę (toks merginos vardas) jis labai myli. Jam pavyksta nugalėti savyje pyktį – jis atleidžia ir broliui, ir Ingvilei. Tiesa, po šios nelaimingos meilės istorijos ne vieną kartą bendraudamas su atsitiktinėmis merginomis vengia pastovesnių ryšių, o kai atsiranda tikrai verta meilės mergina, tokia kaip Gunvorė, Karlas Uvė nesugeba tų ryšių palaikyti. „Buvau veidmainis, išdavikas, baisus žmogus. Galėjau šitas ydas ištaisyti, būčiau tai padaręs be jokio vargo, svarbiausia nerodyti jų kitiems“. Vėliau jo gyvenime pasirodo Tonjė, bet Karlas Uvė ir vėl savimi abejoja: „Tas šaltis širdyje buvo siaubingas, kartais pagalvodavau, kad esu ne žmogus, esu Drakula, mintantis kitų jausmais, o pats jų neturintis. Argi mano įsimylėjimai nebuvo tik atspindys? Tik mano paties jausmų atspindys?“
Kartais sužinome, kaip Karlą Uvę vertina aplinkiniai. Štai Geiras, su kuriuo vaikinas susipažino neseniai, sako, kad „niekada nematęs tokio niūraus žmogaus“, tačiau tam pačiam Geirui Karlas Uvė po kelių bokalų alaus prisipažįsta: „bijau pats savęs ir nė kiek neperdedu taip sakydamas, nekoketuoju, nuoširdžiai savęs bijau, neramu, ką dar galiu iškrėsti“. Iš tiesų, Karlas Uvė daug geria, nes stengiasi prie visų pritapti, būti draugiškas ir įdomus, o tai, jo paties manymu, jam pasiseka tik tada, kai yra neblaivus. O neblaivus jis iš tiesų ima nebesivaldyti. Destruktyvus elgesys pradeda grėsti ir aplinkiniams, ir jam pačiam. Išsiblaivęs kitą rytą jis jaučia nerimą ir gėdą, bet ir vėl kartoja klaidas. Vaikinas tiesiog bijo būti vienas, bet bijo ir įsipareigoti kitam. Bijo būti išduotas, bet bijo ir pats nepateisinti kito lūkesčių: „Jaučiausi silpnas ir bendraudamas su Ingve. Jei stodavo tyla, vadinasi, tai mano kaltė ir aš turiu prisimti atsakomybę. <…> Kas pajėgtų gyventi būdamas toks susikaustęs ir nenatūralus“. Draugijoje su Espenu, jaunuolis prisipažįsta: „mane kamavo nepilnavertiškumo kompleksas. Jis buvo rašytojas, o aš – ne. Jei jis pažvelgdavo į kairę, ir aš pažvelgdavau į kairę norėdamas pamatyti, kas jį sudomino. Elgiausi kaip šunytis, ir tai vos nesužlugdė mūsų draugystės“.
Kaip jau žinome iš ankstesnių Karlo Uvės Knausgordo ciklo „Mano kova“ knygų, Karlas Uvė ir pasakotojas, ir pagrindinis veikėjas. Tai jo, jauno ir paaugusio, gyvenimo istorijos prisimenamos, tai jo vaikystės ir suaugusiojo patirtys atskleidžiamos. Visi tie pasakojimai dėliojasi į vieną reikšmingą žmogaus gyvenimą, nes kiekvienas žmogus šiame pasaulyje reikšmingas ir kiekvieno patirtis svarbi. Romano pasakojimas labai detalus ir autentiškas, skaitytojas neturi galimybės suabejoti pasakojimo tikrumu. Nors pats Karlas Uvė taip atvirumą vertina: „Jausmus, slypinčius giliai širdyje, žmonės paprastai pasilaiko sau, pasidalija nebent su mylimu žmogumi <…>, bet neiškloja nepažįstamajam vieną vakarą kavinėje, nes atvirumas gali sugadinti reikalus, to reikia vengti. Svarbiausia smagiai praleisti laiką, juoktis, pasakoti istorijas ar karštai diskutuoti, kalbėti ne apie savo vidinius išgyvenimus, o apie bendrus interesus. Apie muzikos grupes, filmus, knygas, kitus studentus, dėstytojus, merginas, įvairias patirtis, virtusias smagiomis istorijomis ar anekdotais“.
Toks Karlas Uvė norėtų būti, jis žino, kad tokiam būti saugiau, tačiau jis, savo gyvenimo pasakotojas, kitoks. Atviras iki nuogumo, rizikuojantis būti nesuprastas. O gal visai priešingai – Karlas Uvė Knausgordas, visai to nenutuokdamas, „rizikuoja“ tapti labai skaitytojų mylimas ir pripažįstamas.
Irma Skaitė
Atgal į sąrašą 