Skaitau knygą. Pasirinkau sąmoningai, nes dar gyvenime neskaičiau grenlandiečių literatūros. Tiesa, „Panelės Smilos sniego jausmas“ (aut. danas Peter Hoeg) šiek tiek atskleidė grenlandietiško mentaliteto paslapčių. Bet tai, ką ėmiau suvokti ir jausti skaitydama Kim Leine romaną „Amžinybės fjordo pranašai“ (į liet. k. vertė Ieva Toleikytė, išleido Kitos knygos 2019 m.), buvo be galo netikėta ir stulbinama.
XVIII a. necivilizuota, tamsi ir danų kolonizatorių niekinama šalis Grenlandija. Užėjus badui žmonės ryja savo drabužius, supjaustę odą ir kailius plonom skiautėm. Bet ir tai šalčio ir bado metais neišgelbėja nuo mirties. Mirtis nuo šalčio ar bado – dažniausia grenlando gyvenimo pabaiga. Atvykėliai į atšiaurųjį žemyną, jei nespėja laiku grįžti atgal, dažniausiai praranda protą, o tada – lieka tik savižudybė.
Skaitydama vakarais negaliu sustoti mąstyti apie perskaitytus siužetus ir naktį: įvykių tęsinius sapnuoju, sapnuose įspūdingiausi iš jų virsta siužetų tąsa. Pasitaiko ir baisių sapnų – košmarų (pavyzdžiui, paskaičius, kaip pastorius Falkas atlieka vaisiaus šalinimo operaciją madam Kragsted. Operacijos įrankiai: ugnis, šaukštas parako, truputis lydytų taukų, metalinis virbas ir skėtiklis, arba „anties snapas“). Ryte prabudusi iš naujo apmąstau susigulėjusią smegenyse patirtį ir laukiu vakaro, kada vėl turėsiu laiko paimti knygą į rankas. Netrukus supratau, kad „Amžinybės fjordo pranašų“ skaityti prišokomis neįmanoma. Šio romano skaitymui reikia atsiduoti kaip ritualui, kaip maldai, kaip meditacijai. Pradedu suvokti šį romaną kaip Evangeliją. Grenlandišką Evangeliją.
***
Šio romano skaitymui reikia atsiduoti kaip ritualui, kaip maldai, kaip meditacijai. Pradedu suvokti šį romaną kaip Evangeliją. Grenlandiškąją Evangeliją. Šitaip rašiau pirmame atsiliepime apie romaną. Esu įsitikinusi, kad Kim Leine tokias asociacijas skaitytojui ir siekia sukelti.
Pastorius Falkas, atvykęs į Grenlandiją, savo patirtį išdėsto laikydamasis katekizmo principo: dešimt Dievo įsakymų (dešimt skyrių) tarsi elgesio norma, žmogiškųjų vertybių kanonas. Bet ar jų laikomasi? Ir kam jie skirti? Per visą romaną atskleidžiama aiški takoskyra – kas leidžiama danui, tas netinka čiabuviui, kas galima turtingam, tas neįmanoma skurde gyvenančiam grenlandui, ir galiausiai, kas galima krikščioniui, tas draudžiama pagonims, nepasikrikštijusiems grenlandams. Tikrųjų salos gyventojų likimus sprendžia Danijos ir Norvegijos karalius arba salos komendantas (pirklys Kragstedas), arba Dievas. Bet tik pakrikštytieji turi šiek tiek daugiau teisių. Standartai net ne dvigubi, o gal net trigubi. Pirmuose romano skyriuose aprašyta XVIII a. Kopenhaga, joje klesti purvas, antisanitarija ir paleistuvystė. Tačiau Grenlandijoje vietiniai papročiai krikščioniškojo pasaulio smerkiami ir teisiami. O kaip tada vertinti pastorių Oksbolį? Kai našlė Lidija susipažįsta su savo iki šiol nežinomu broliu (abu jie skirtingų motinų pastoriaus Oksbolio vaikai) , ji „atsiveda dukrą, taigi, berniuko pusseserę, o drauge jo tetą ir savo pačios motinos seserį, Oksbolio vaiką ir anūkę. Kraujomaišos vaisių. Na ir jovalas“).
Toks gyvenimas, be Dievo ir žmonių teisingumo, būtinai turi būti baigtinis. Arba mirtis, arba laisvė. Tiesa, grenlandai ir dabar laisvi (pastorius Falkas: „Kokia laisvė? Laisvė kam? Daugintis kaip papuola ir neturėti jokios vilties dėl pomirtinio gyvenimo? Negali pamiršti, kad, nepaisant visko, būtent mes prieš daug šimtų metų pakilome iš tamsos ir tapome laisvi per Jėzų Kristų. Mes irgi buvome ten, iš kur dabar kaip geri krikščionys stengiamės juos išvaduoti.) Grenlandai laisvę supranta kitaip. Tai laisvė nuo neteisingumo ir kolonizatorių, nuo karaliaus ir Dievo tarnų. Ir tai įvyksta. Pranašai (!) atsirado – Habakukas ir jo žmona Marija Magdalena. Jie išvedė savo pasekėjus į kitą fjordą, sukūrė naują danų valdžiai nepaklūstančią bendruomenę. Vadinasi, Evangelija – geroji naujiena apie pergalę – artėja.
***
Knyga baigiasi tuo, kad pastorius Falkas grįžta į Kopenhagą, kurioje kyla didžiulis gaisras. Išdega didžiulė miesto dalis, ugnis nepasigaili nei rūmų, nei lūšnynų, ir net Šventojo Mikalojaus bažnyčios. ( Nebijokit, tikrosios romano pabaigos neišdaviau). Falkas aktyviai, net pasiaukodamas dalyvauja gesinant gaisrą. (Gal taip tikisi atpirkti gyvenimo nuodėmes?) Jis iš naujo pervertina savo grenlandiškąją patirtį („Čiabuviai – padorūs žmonės. Mes, europiečiai, galėtume daug ko iš jų pasimokyti“ arba „Betgi jie pagonys? Dėl to tik liūdniau, kad mes, baltieji, kvailesni už juos.“).
Bet manęs neapleidžia dar viena mintis – šis Kim Leine romanas man primena Kristinos Sabaliauskaitės „Petro Imperatorę“: taip pat meistriškai istorinė medžiaga įsilieja į meninį vaizdą, net vaizduojamas laikmetis beveik tas pats – XVIII amžius; tokie pat įtikinami veikėjų paveikslai, tegu ir rašytojų vaizduotėje gimusieji; toks pats rafinuotas intelektualus pasakojimas, stiliaus pojūtis ( garbė vertėjai J. Toleikytei); ir toks pats negailestingas okupantų (tiek danų, tiek rusų) vaizdavimas. Tik įdomu, ar šiandieniniai danai įsižeidžia skaitydami apie savo negailestingus protėvius? Juk kai kurie Lietuvoje kaltina K.Sabaliauskaitę rusofobija. Bet čia klausimas danams. Užduokite jį , jei turėsite galimybę.
Skaitytoja Irma Urbanienė
Atgal į sąrašą 